Kova neturi taisyklių!

Jei jums kas pasakys, kad kovosime pagal taisykles – netikėkite, tai melas.

Todėl apgailestauju dėl politikų, kurie į rinkimus eina kaip į kovą, nes po kiekvienos kovos bendražygių tik mažėja.

Todėl ir partijos susiskaldė, todėl ir žmonės nusivylę…

O rezultatas vis tiek bus tolimesnė kova, bet ne kuriamoji veikla.

Gaila. Bet ką čia dabar padarysi su tais kovotojais?

Gyventi toliau vis tiek reikia.

Gerbiamieji, duokit žinią man, kai jums atsibos kovoti ir pradėsite norėti ramiai ir kūrybingai gyventi!

Pagarbiai,

laisvas žmogus (liberalas)

Virmantas

Lietuvos laisvų žmonių sąjunga

Sveiki,

Artėja iššūkis – savivaldos rinkimai. Ar mes tikrai žinome kas tai yra savivalda?

Lietuvos liberalų ir centro sąjunga. Visi šalies liberalai vienykitės! Tai yra partijos pavadinimas ir šūkis, kurie erzina daugelį ir tai visai suprantama. Laisvai galėčiau šią partiją pavadinti Lietuvos laisvų žmonių sąjunga. Jau vien žodžių skambesys lietuviui pakeistų esmę ir taptų suprantamesniu.

Tačiau pirmiausiai aš norėčiau paaiškinti skirtumus, neskiriantiems liberalo nuo anarchisto ir diversanto. Liberalas – bendrąja prasme yra laisvas žmogus. Nesiduodamas į gilius mokslinius išvedžiojimus pasakysiu tik tiek – žmogus yra laisvas tiek kiek jis pats gali priimti sprendimus ir tuo pat metu nepažeisti kitų žmonių bei savo ir jų aplinkos (gamta,…) interesų.

Priešingybė laisvam žmogui yra vergas. Kam nors vergaujantis žmogus nėra laisvas savo sprendimuose, nes jis privalo atsižvelgti į vergvaldžio valią. Taip vergovėje taip pat egzistuoja laisvių ribos, kuriose vergui yra suteikta teisė priimti sprendimus, tačiau tai nėra laisvų žmonių sprendimai ir gyvenimas.

Demokratija ir, ypač, tikroji demokratija, yra įmanoma tik laisvų (niekam nevergaujančių) žmonių visuomenėje.

Todėl mano vizija yra Lietuva – šalis, kurioje gyvena laisvi žmonės.

Kaip to siekti ir ką daryti?

Tapti laisvu yra labai paprasta – tereikia suvokti, kad laisvė be atsakomybės ir teisės be pareigų yra vergovė. Tačiau yra labai sunku atsisakyti vergovės teikiamų privalumų. Vergovė žmogui suteikia saugumo jausmą, vergovė žmogų pamaitina ir aprengia, sušildo ir net leidžia užsiimti kūryba, bet visa tai vyksta tol, kol tu ištikimai tarnauji vergvaldžiui. Tačiau vergvaldys yra laisvas tave parduoti, iškeisti, nužudyti ir paniekinti bet kada kai tik to užsimanys.

Jūs pasakysite, kad vergovė jau senai išnaikinta. Deja, šioje vietoje žmonės linkę apsigauti ir kitus apgaudinėti. Jūsų žiniai, vergovė modifikuojasi ir keičiasi, tačiau išlieka. Žmonių visuomenei laisvėjant, asmeninę vergovę keičia kolektyvinė, kolektyvinė virsta teisine, teisinė – psichologine. Psichologinė kiekvieno atskiro žmogaus vergovinė priklausomybė yra susijusi su gamtoje susiformavusiu kovos dėl būvio arba išgyvenimo instinktu. Silpnesni linkę šlietis prie stipresnių, būnant didelėje ir stiprioje grupėje lengviau išgyventi. Tai yra natūralu ir visiškai nėra smerktina. Tačiau, net ir būnant kartu grupėje, žmonių santykiai gali būti vergoviniai – hierarchiniai arba demokratiniai – komandiniai (nuo žodžio komanda, kai komandos nariai vienas kitą papildo savo skirtingais gebėjimais ir talentais, o ne kito žodžio komanda, kuris reiškia įsakymą).

Laisvi žmonės gali lengvai formuoti ir keisti komandas tam tikriems uždaviniams spręsti. Hierarchinės ir vergovinės komandos yra nelanksčios ir mažai efektyvios.

Kaip tapti laisvu?

Pirmiausia, reikėtų suprasti kaip kiekvieno iš mūsų nuosavas egoizmas (EGO) veikia mūsų sprendimus. Paprastas pavyzdys, žmogaus, kuris daug metų dirbo valstybei ir gavo iš valstybės duonos kąsnį ir kitas malones, ir staiga jam pasako, kad daugiau to nebegaus, o turės pats užsidirbti kaip laisvas žmogus. Kaip jūs manote ar jam rūpi laisvė tuo metu, kai šį faktą sužino? Tikrai nerūpi, nes jam geriau būti priklausomam nuo kažko, kai atsakomybė ir pareigos dėl išlikimo užkraunamos kitam, o garantijos dėl asmeninio gyvenimo sąlygų sustiprėja.

Kaip jūs manote, ar toks žmogus parduos tolimą laisvės idėją vardan duonos kąsnio šiandien ir nusižeminęs toliau tarnaus vergvaldžiui? Taip, jūs teisūs, kiekvienas normalus egoistas taip ir padarys.

Tai labai gerai iliustruotoja faktą, kad vergo sindromas slypi mumyse, mūsų mąstyme, suvokime ir psichologijoje. Vergo sindromo priešingybė – valdovas, t.y. mūsų vidinis „drakonas” siekiantis valdyti kitus. Vergo ir valdovo sindromas psichologiškai verčia mus formuoti hierarchines visuomenės valdymo grandines, kovoti dėl valdžios vien tam, kad užsitikrinti stabilesnę ir geresnę vietą visuomenėje, nepriklausomai nuo mūsų gebėjimų ir realių poreikių.

Laisvas žmogus, elgiasi priešingai, jis mainais į savo poreikių tenkinimą siūlo kitiems susitarimą, kuriame nei vienas iš dalyvių nėra aukštesnėse ar žemesnėse pozicijose. Kiekvienas yra laisvas pritarti arba nesutikti. Suprantama, kad toks procesas yra sudėtingesnis ir teikiantis mažiau garantijų artimiausiu metu, bet ilgainiui, suderinus pačius bendriausius interesus ir vėliau didžiumą individualių interesų, susitarimas tampa laisvos gyvensenos sistema, kuri užtikrina stabilumą sutartuose rėmuose visiems susitarimo dalyviams, o ne vien tik pavieniams asmenims kaip tai daro vergija.

Dar viena problema, kurią reikėtų pašalinti, tai yra partijų arba žmonių grupių skirstymas į kairius ir dešinius. Tai yra hierarchinės, vergovinės sistemos atgyvena, kuri nurodo vergvaldžio tipą. Yra žinomi du vergovinės sistemos tipai: kolektyvinis arba asmeninis. Kolektyvinės vergovės pavyzdys – socializmas arba partinė kairė. Asmeninės vergovės pavyzdys – kapitalizmas – vergavimas turto kaupimo ir asmeniniam egoizmui, partinė dešinė.

Iš socializmo – ideologinės vergovės – gniaužtų Lietuva pabėgo susitelkusi į laisvės sąjūdį. Tačiau mums asmeniškai per dvidešimt nepriklausomybės metų nepavyko ištrūkti iš asmeninės vergovės – aplinkinių peršamos pinigų, turtų, teisinės sistemos ir nuosavo vergo bei „drakono” valios.

Tai įrodo žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai, kai vieni kitus kaltina, neprisiimdami jokios asmeninės atsakomybės. Kai pareigos suvokiamos tik kaip turtų ir pajamų šaltinis, kuris nereikalauja darbo ir pastangų. Tik vergams būdingas puolimas kito vergo vien dėl to, kad to pageidauja vergvaldys, net jei jis yra tik mažas „drakonas” vis dar tūnantis mumyse.

Aš esu nepaprastai dėkingas šiai pasaulinei ekonominei krizei, kuri privertė mane išsakyti savo mintis ir padėti kitiems susivokti apie tikrąsias žmonijos vertybes ir gyvenimo esmę.

Vienas iš politinių uždavinių, keičiančių visuomenės valdymo suvokimą yra partinių struktūrų vertinimo sistemos pakeitimas.

Manau, kad atėjo laikas politikus skirstyti ne pagal tai, kokio tipo vergiją jie renkasi – kolektyvinę (kairę) ir asmeninę (dešinę), o pagal tai, kiek daug laisvės sau ir kitiems bendra piliečiams jie siūlo atsikovoti iš vergijos, kuriuos vergijos elementus siūlo įveikti artimiausiu metu.

Savivalda yra viena iš demokratiškiausių visuomenės valdymo formų, nes visi yra traktuojami kaip lygūs. Todėl savivaldos stiprinimas yra vienas iš pačių efektyviausių būdų mokytis susitarti ir gyventi kartu be vergovės.

Atrasti ir pažinti „vergą” ir „drakoną”, tūnančius savyje, yra laisvu norinčio tapti žmogaus privalomas siekis ir saviauklos priemonė. Atskirti tikruosius savo norus ir siekius, nuo vergovinės sistemos diegiamų, yra kasdienis uždavinys. O kasdienė veikla yra derybos su savimi, savo EGO ir aplinkiniais. Tik taip kiekvienas galėsime įveikti savo psichologinę laisvės baimę ir išmoksime ja džiaugtis.

Man pasisekė, aš atradau „vergą” ir „drakoną” savyje, suvokiau jų atsiradimo, egzistavimo priežastis ir nusprendžiau išsivaduoti iš jų įtakos. Psichologiškai, aš jau esu laisvas, tik bėda, nėra su kuo pasikalbėti – aplink tiek daug „drakonų”, vergų ir vergaujančių. Kai pasiklausai, atrodo, kad žmogus siekia laisvės, bet kai pasižiūri ką jis daro – tai pamatai, kad vergauja. Todėl mėginu žmonėms išaiškinti, kad reikia atsikratyti savo vergo sindromo, tapti laisvu, o jie – reikalauja socialinių garantijų iš manęs už tai.

Todėl ir keliu sau klausimą ar dar yra kitų tokių žmonių, kurie nori gyventi laisvai ir laimingai Lietuvoje, ar tik vaidinti, kad yra „laisvi” ir „laimingi” vergai.

Mano motyvacija – aš visiškai neturiu noro tobulinti asmeninės, psichologinės ir teisinės vergovės santvarką Lietuvoje. Aš noriu kurti ir sukurti Lietuvą, kurioje laimingai ir laisvai gyvena žmonės.

Jei jūs norite suprasti ar sukurti tikrąją laisvę žmonėms Lietuvoje, tai rašykite ir skambinkite. Visada suderinsim šalims patogų laiką ir vietą ir galėsim toliau kurti kartu.

Todėl kviečiu lietuviškai – visi laisvi Lietuvos piliečiai nebūkit abejingi ir vienykitės kovai su vergove. Pradėkime nuo savęs, tęskime savivaldybėje ir užbaikime Lietuvoje. Aš neabejoju, kad kitos šalys paseks mūsų pavyzdžiu, nes rinktis reikia tarp laisvės ir vergijos.

Pagarbiai,

Virmantas

Tikslai

Žmonės nori būti turtingi.

Yra tik trys būdai praturtėti: užsidirbti, pavogti ir gauti.

Užsidirbti – gauti kÄ… nors mainais į prekÄ™ ar paslaugÄ….

Pavogti – visi neteisÄ—to pasisavinimo bÅ«dai, įskaitant sukčiavimus, apgavystes ir vagystes.

Gauti – gauti dovanų, palikimÄ…, premijÄ…, t.y. gauti pagal kitų asmenų iÅ¡reikÅ¡tÄ… valiÄ….

Noras gyventi turtingai yra geras ir pats savaime nėra smerktinas. Smerktina tik tai, kas yra neteisėta arba neteisinga. O neteisinga yra pavogti.  Noras gauti yra neteisingas tiek, kiek jis naikina žmogaus norą sąžiningai užsidirbti. Nes vienintelis teisingas būdas praturtėti yra užsidirbti pačiam. Visi kiti būdai yra netinkamai.

Palikimas yra dovana, kurią žmogui suteikia kitas žmogus savo valia. Todėl svajoti apie kieno nors palikimą ir jo siekti yra neteisinga ir amoralu. Nežiūrint į tai, kad daugelis teisinasi, kad tai tik svajonės, tai jau yra pirmieji žingsniai iškrypimui ir normalių žmogiškųjų santykių paniekinimui.

Mokesčiai valstybės atžvilgiu irgi turėtų būti traktuojami kaip uždarbis, o ne gauti ar pavogti. Lietuvoje susidaro įspūdis, kad valdininkams mokesčiai yra turto gavimo priemonė, o ne uždarbis. Tai parodo ir įrodo, kad nėra siekiama sąžiningai uždirbti, o siekiama bet kokiais būdais gauti tai, kas jiems (valdininkams ir politikams) nepriklauso. Tai iškreipia bendrą visuomenės sąžiningos veiklos ir uždarbio sistemą, padaro ją nesąžininga ir neteisėta valstybės piliečių atžvilgiu.

Tačiau valstybė yra susikūrusi teisinę struktūrą ir įstatyminę bazę, kuri, pažeisdama žmonių teises ir jų interesus, verčia juos vergais ir nusikaltėliais, ginančiais savo teisėtus lūkesčius ir interesus.

Tačiau noras gauti yra bÅ«dingas daugeliui žmonių, todÄ—l Å¡i ydinga sistema klesti ir jos negalima lengvai iÅ¡naikinti. ŽmonÄ—s atsiduria užburtame rate – iÅ¡ vienos pusÄ—s – jie nori teisingumo ir teisybÄ—s, – iÅ¡ kitos pusÄ—s – jie nori gauti: atlyginimÄ…, apdovanojimų, …

Vienybės siekimas

Vienybė yra laisvų žmonių sąvoka.
Vergai ir priklausomi žmonės vienytis negali, nes jie bijo.
Vienytis gali tik laisvi žmonės. (Virmantas Galdikas, (C) 2010)
Todėl visi vergai ir priklausomi nuo kitų žmonės, pirmiausia turi išsilaisvinti patys ir tik po to vienytis.
Vergai, „aplinkybių vergai” vienytis bijo, nes bijo prarasti stabilumą.
„Aplinkybių vergai” – žmonės, kurie savanoriškai atsisako savo laisvės dėl beverčių visuomeninių ar vien tik asmeninių tikslų ir interesų.
Aplinkybių vergijos formos: Socialinė, politinė, teisinė, ekonominė, kultūrinė, dvasinė, idėjinė.

Kodėl reikia vienytis? Dėl kokio tikslo vienytis?
Žmonės negali būti amžinai vieningi, tai nenatūralu.

Nepriklausomybė v.s. vienybė !?

Citatos:
Vikipedija (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vergovė):
Vergovė gali reikšti vieną ar daugiau susijusių būsenų, kai asmuo valdomas prieš jo valią, panaudojant smurtą ar kitą prievartos būdą. Specifinė rūšis – turtinė vergovė reiškia žmogaus teisišką priklausymą kitam žmogui, tai yra draudžiama daugumoje dabartinių valstybių. Dažniausiai žmonės vadinami vergais dėl sąlygų, kuriomis jie laikomi, bet ne dėl teisinio statuso.

1926 m. Vergovės Konvencija vergovę apibūdina taip: „asmens padėtis arba būsena, kai jo atžvilgiu taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės“. Dėl to vergu galime laikyti asmenį, kuris negali palikti savininko, šeimininko, prižiūrėtojo arba darbdavio be specialaus leidimo ir kuris būtų sugrąžintas jei jam pavyktų pabėgti. Vergai gali būti valdomi „teisiškai“ arba kontroliuojami neformaliai.

Perkeltine prasme, vergove kartais laikomas tam tikras suvaržymas – vedybos ir kiti šeimyniniai ryšiai, privalomoji karo tarnyba, skola.”

Wikiquote (http://lt.wikiquote.org/wiki/Laisvė):
Kai vyriausybė bijo žmonių, tai – laisvė. Kai žmonės bijo vyriausybės, tai – tironija. – Tomas Džefersonas.
Kas gyvena baimėje, niekad nebus laisvas. – Horacijus.
Kas siekia laisvės ir savo žmogiškojo potencialo realizacijos, visada bodėsis ir vienu, ir kitu – tiek valdymu, tiek paklusimu. – L. Donskis.
Kiekviena visuomenė, kuri atsisako laisvės vardan trupučio saugumo, nenusipelnė nei vieno ir praras abu. – B. Franklinas.
Laisvas žmogus yra tas, kuris išvadavo save iš savo vidinių idealų. – Anonimas.
Laisvė – tai būti tikruoju savo gyvenimo šeimininku. – Aristotelis.
Nieks tau negali duoti laisvės. Nieks tau negali duoti lygybės, ar teisingumo, ar dar kažko. Jei esi žmogus, turi pats tai pasiimti. – Malcolm X.
Žmogus, paragavęs laisvės, niekad nebebus vergu. – Walt Disney.

Mano tekstas:
Laisviems žmonėms specialių lygybės teisių kurti nereikia, nes jie patys nepažeidinėja ir kitiems neleidžia pažeidinėti kitų laisvų žmonių interesų ir teisių.
Specialios teisės reikalingos tik „teisinės vergovės” sąlygomis, kai yra lygūs ir dar lygesni. Citata iš http://ec.europa.eu/social/main.jsp?langId=lt&catId=418 (ES internetinio portalo):
„Moterų ir vyrų lygybė yra pagrindinė teisė, bendra ES vertybė ir būtina sąlyga ES ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos tikslams pasiekti. Nors nelygybė vis dar egzistuoja, pastaraisiais”.
Man kyla klausimas – kokią visuomenę mes čia kuriame – teisinę vergiją ar laisvų ir kūrybingų žmonių išsvajotą gyvenamąją ir darbo aplinką?

Dėl teismų blogo darbo

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

Lietuvos Respublikos finansų ministerijai

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo pirmininkui

Nacionalinei teismų administracijai

AB “SWEDBANKUI”

2010-08-06 Nr. 01

Vilnius

Viešas laiškas Dėl TEISMŲ DARBO KOKYBĖS

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117-592/2010, procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5, “V.Galdikas prieš Lietuvos Respubliką” buvo priteista sumokėti 19,16 Lt (Devyniolika litų 16 ct) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo (t.y. Virmanto Galdiko – manęs).

2010 m. rugpjūčio 06 d. atėjau į AB “SWEDBANK” padalinį esantį Savanorių pr. 15A, sumokėti priteistas bylinėjimosi išlaidas į biudžetą. Bankas atsisakė tai padaryti, argumentuodamas, kad nėra nurodyta banko sąskaitos numerio, mokėjimo kodo ir gavėjo pavadinimo.

Aš kaip Lietuvos Respublikos pilietis, asmeniškai nukentėjęs nuo sukčių vykdytos veikos ir teismo nekokybiško darbo, buvau priverstas kreiptis į teismą dėl moralinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nesileisdamas į tai, kad teismas sulygino juridinio ir fizinio asmens išgyvenimus ir dėl to patiriamus moralinio pobūdžio išgyvenimus, ir neginčydamas teismo sprendimo (nes Lietuvoje moralinės nuostatos yra beviltiškai nuvertintos), noriu pareikšti viešą pasipiktinimą Lietuvos valdžios atstovų, atstovaujančių Lietuvos Respublikai, nekokybišku darbu.

Argumentai:

Teismo sprendime nėra nurodytas Banko sąskaitos numeris, gavėjo pavadinimas ir mokėjimo kodas. Kas gali paaiškinti, kaip man, paprastam Lietuvos piliečiui dabar reikia sumokėti teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Aš nežinau. Manęs niekas apie tai neinformavo.
Teisėjo paskirtame kabinete, aš negavau teismo sprendimo išrašo. Man pasakė, kad jis išsiųstas senu mano gyvenamosios vietos adresu. Tai aš laikau pasityčiojimu iš piliečio ir teismo nepagarbos demonstravimu. Tai parodo, kad teismo metu daug kartų žodžiu ir raštu minėtas faktas, jog aš dėl sukčiaus ir teismo blogos veiklos (kuri įrodyta teismų priežiūros tvarka) netekau savo gyvenamosios vietos, buvo absoliučiai ir sąmoningai ignoruotas. Teiginys, kad aš teismo tvarka nepateikiau savo naujos gyvenamosios vietos adreso yra nonsensas, nes niekas apie tai net nepasiteiravo, o tai reiškia, kad tai teismui buvo absoliučiai neįdomu, nes atskiro žmogaus moraliniai ir fiziniai išgyvenimai yra dokumentais neįrodomas faktas.
AB “SWEDBANK” tvarkydamas Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas galėtų lanksčiau ir atidžiau spręsti paprastų Lietuvos piliečių ir jos svečių klausimus ir jiems padėti, juolab, kad imamas nepagrįstai didelis mokestis už pinigines operacijas, o ne, taip pat sėkmingai ir abejingai, “siuntinėti ieškoti teisybės” valstybės institucijose.

Prašau Teisingumo ir Finansų ministrų susiderinti ir suvienodinti finansinių dokumentų forminimo tvarką visoje Lietuvos Respublikoje visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, įskaitant teismus.

Prašau pateikti įstatymų pataisas, įpareigojančias teismus tiksliai surašyti visus finansinius rekvizitus, jei tai yra susiję su valstybės, savivaldybių ir kitų biudžetų atsiskaitymais, kad nei vienas pilietis ar juridinis asmuo nebeturėtų jokių problemų privačiose finansų institucijose.

Prašau informuoti kur aš turiu sumokėti man priteistą 19,16 Lt bylinėjimosi išlaidų kompensaciją -Â į kokią sąskaitą, kas yra gavėjas ir koks yra mokėjimo kodas.

Prašau AB “SWEDBANK” vadovų informuoti darbuotojus apie mokėjimus į Lietuvos Respublikos biudžetus ir jų kodus, arba atsisakyti šios paslaugos teikimo. Lietuvoje yra ir kitų bankų, kurie galėtų sėkmingai vykdyti Lietuvos biudžeto kasininko funkciją.

Pagarbiai,

Virmantas Galdikas

LR pilietis

Laiško kopijos:

LR Prezidentas

LR Seimo pirmininkas

Pamąstymai apie Lietuvos ateitį

(spontaniška reakcija į vieno žmogaus laišką)
Prašau tik vieno, pamąstyti apie tai, kaip pats norėtum gyventi ir ką daryti.
Ar pačiam yra girdėta frazė „valstybė turi mumis pasirūpinti…”?
Jei girdėta, tai pasisakyme yra dalis tiesos – tu sakai, kad kiekvienas turi pasirūpinti savimi ir kitais. Aš su tuo sutinku. Bet ar kiti su tuo taip pat sutinka? Dažniausiai žmonės sako, kad valstybė turi jais pasirūpinti ir jiems visai nesvarbu iš kur ir kaip valstybė sems resursus tų žmonių norų tenkinimui.
Tai štai šioje vietoje mes visi sau ir kitiems meluojame, prisiekinėdami ištikimybe Lietuvos valstybei. Mūsų galvose yra paslėptos skirtingos mintys, todėl ir negalime susitarti. Tikslus surašome bendrus, o veiksmus atliekame skirtingus.
Mokesčių mokėjimas dar nė vieno karto pasaulyje neišsprendė nei vienos problemos. Mokesčiai visada padėjo sukurti geresnį gyvenimą išrinktiesiems. Tada darosi neaišku kas yra tie išrinktieji: mokytojai, pensininkai, policininkai, ministrai, visokio rango valstybės tarnautojai, politikai. Kieno naudai mes didiname mokesčius? Į šį klausimą aš girdėjau tik vieną atsakymą – Lietuvos biudžetui. Bet argi biudžetas žmogus? Ar jam skauda? Ar jis nori valgyti? Gal Lietuvos biudžetas yra naujasis mūsų vergvaldys, kuriam mes privalome tarnauti? Kiekvienas nuasmenintas daiktas ar reiškinys traukia visokio lygio sukčius, nes taip jie gali lengvai pasisavinti svetimą naudą ir likti nenubaustais. Todėl man galvoje sukasi mintis, kad didindami mokesčius mes tarnaujame ir vergaujame sukčiams, kurie prisidengia biudžetu ir įstatymais. Jei aš klystu parodykite kur, ir aš atsiprašysiu.
Vienintelis tikras ir realus dalykas, kuris leis žmonėms geriau gyventi yra svarbiausių vertybių (duotų žmogui, o ne žmogaus sukurtų) atradimas ir suvokimas. Tada, žmonės gali daryti atitinkamus sprendimus ir tų sprendimų pagrindu susitarti dėl bendro gyvenimo sąlygų.
Taip pat prašau atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės nesutarus, kyla konfliktai. Konfliktų metu nukenčia visi, bet būna ir išlošusių… Išlošia tie, kurie vadovaujasi netikromis – žmogaus sukurtomis vertybėmis, t.y. trokšta valdžios, turtų, pranašumo prieš kitus, nors nėra tam jokio pagrindo ir pan., ir t.t.
Jei pats sakai – darom gerą Lietuvai, tai aš sakau daryk gerai sau ir savo artimui, tada tikrai Lietuvai bus geriau. O jei barsies, pyksi, ir ieškosi kaltų, bei juos kaltinsi, tai tik dar labiau supriešinsi kitus, pačiam bus nemalonu gyventi ir visi tavo geri norai – sukurti gerą Lietuvą virs absoliučiais niekais (jau šiandien tai turime – „vieni ant kitų varo, ir niekas nesikeičia į gerą”).
Mano galva, valstybė ir yra mūsų visų pastangos būti laisviems savo sprendimuose ir teisingiems veiksmuose. Tačiau ar visada mes esame sąžiningi patys sau? Iš kitų reikalaujame, o sau leidžiame elgtis kitaip.
Teiginys – aš myliu Lietuvą – iš esmės nieko nepasako, nes aš nežinau ar tu myli Lietuvą su visais jos gyventojais, ar tik su išrinktaisiais?
Todėl, aš užduodamas paprastus klausimus, ir gaudamas atsakymus, išsiaiškinu tikrąsias ir paslėptas žmonių mintis, kurios man ir taip yra žinomos, bet visada malonu pagrįsti savo teiginius tikrais statistiniais duomenimis.
Iš pirmos apklausos, tikrai pamačiau kaip lietuviai myli Lietuvą – iš 3 mln. gyventojų tik 100 respondentų. Tai rodo, kad 99,999999 proc. gyventojų yra abejingi tiems procesams, kurie vyksta Lietuvoje. Žymiai smagiau, pakeikti kitus ir pasakyti jiems, kad šie nieko nesupranta.
Tačiau nei vienas kritikas nepasiūlo kitokio sprendimo, nei valstybinės valdžios stiprinimas, mokesčių didinimas, o tai, mano galva, yra naujos kartos – „valstybininkų” teisinės, politinės vergovės santvarkos apraiškos.
Ar jūs norite būti vergais?
Aš tikrai to nenoriu ir visomis savo išgalėmis priešinsiuosi tokiam požiūriui ir veiksmams.
O jūs ką žadate daryti?
Sprendimas yra. Aš jau daug kartų kartojau ir dar kartą pakartosiu – nebesiekit netikrų ir žmogaus sukurtų vertybių (kurios paverčia mus vergais dvasios ir turtų) ir pradėkite rūpintis kiekvieno žmogaus gyvenimu ir jo kokybės gerinimu. Pradėkime nuo savęs ir nepamirškime artimo, kuris nėra toks tvirtas savimi pasirūpinti. Štai jums gero gyvenimo Lietuvoje scenarijus.
Tiesa dar nepaminėjau kūrybinės veiklos skatinimo – būtinai reikia kurti ir kažką naujo daryti, nes tai yra mūsų pačių labui ir tobulėjimui. Nes per kūrybą mes pažįstame pasaulį. Be kūrybos taip ir būtume likę „žemės kirmėlėmis”.
Ir nebeieškokite „sliekų” ten, kur jų nėra. Nes tie, kurie tai daro stengiasi jus nukreipti nuo teisingo kelio.

Kokio atlyginimo dydžio noriu?

Ačiū visiems atsakiusiems į pirmojo tyrimo klausimą. Apie pirmojo tyrimo rezultatus šį kartą trumpai – 99 proc. respondentų patvirtino, kad ramia sąžine sumokėtų mažiau kaip 50 proc. mokesčių nuo uždirbtų pajamų. Išvada – Lietuviai yra sveikai mąstanti tauta (arba, tai ko negalėčiau pasakyti apie Lietuvos politikus). 🙂

Jūsų atsakymai paskatino užduoti kelis patikslinančius klausimus, kurie padės atsakyti į tą amžinąjį klausimą „Ką daryti?”.

Todėl prašau jūsų papildomai įvardinti:

1) atlyginimo dydį per mėnesį, kurį jūs gaudami Lietuvoje per artimiausius 10 metų nesijaustumėte „antrarūšiu” Europiečiu;

2) darbo pobūdį, kurį jūs rinktumėtės, jei tik būtų tam reali galimybė.

Nuorodos į mano straipsnius

Naujienos:

http://www.ve.lt/blog/2010/prognozuoju-ekonomine-griuti-siais-metais/

http://knol.google.com/k/virmantas-galdikas/de%C5%A1imt-virmanto-C5%A1%C5%ABki%C5%B3/1rerd3v3i3lg/35

Šioje svetainėje sudėjau nuorodas, kuriose pateikiami mano straipsniai internete:

1. http://knol.google.com/k/virmantas-galdikas/finansinė-krizė-ar-trečiojo-pasaulinio/1rerd3v3i3lg/2#

2. http://www.ve.lt/blog/author/virmantas-galdikas/

Please follow the links to my articles on the Internet:

1. http://knol.google.com/k/virmantas-galdikas/financial-crisis-or-the-beginning-of/1rerd3v3i3lg/1

2. http://equilibriumtheory.blogspot.com/

Пожалуйста, следуйте ссылки на мои статьи в интернете:

1. http://knol.google.com/k/virmantas-galdikas/финансовый-кризис-или-начало-третьей/1rerd3v3i3lg/6#

Bitte folgen Sie den Links zu meinen Artikeln über das Internet:

1. http://knol.google.com/k/virmantas-galdikas/finanzkrise-oder-der-beginn-des-dritten/1rerd3v3i3lg/14#