Lietuvos laisvų žmonių sąjunga

Sveiki,

Artėja iššūkis – savivaldos rinkimai. Ar mes tikrai žinome kas tai yra savivalda?

Lietuvos liberalų ir centro sąjunga. Visi šalies liberalai vienykitės! Tai yra partijos pavadinimas ir šūkis, kurie erzina daugelį ir tai visai suprantama. Laisvai galėčiau šią partiją pavadinti Lietuvos laisvų žmonių sąjunga. Jau vien žodžių skambesys lietuviui pakeistų esmę ir taptų suprantamesniu.

Tačiau pirmiausiai aš norėčiau paaiškinti skirtumus, neskiriantiems liberalo nuo anarchisto ir diversanto. Liberalas – bendrąja prasme yra laisvas žmogus. Nesiduodamas į gilius mokslinius išvedžiojimus pasakysiu tik tiek – žmogus yra laisvas tiek kiek jis pats gali priimti sprendimus ir tuo pat metu nepažeisti kitų žmonių bei savo ir jų aplinkos (gamta,…) interesų.

Priešingybė laisvam žmogui yra vergas. Kam nors vergaujantis žmogus nėra laisvas savo sprendimuose, nes jis privalo atsižvelgti į vergvaldžio valią. Taip vergovėje taip pat egzistuoja laisvių ribos, kuriose vergui yra suteikta teisė priimti sprendimus, tačiau tai nėra laisvų žmonių sprendimai ir gyvenimas.

Demokratija ir, ypač, tikroji demokratija, yra įmanoma tik laisvų (niekam nevergaujančių) žmonių visuomenėje.

Todėl mano vizija yra Lietuva – šalis, kurioje gyvena laisvi žmonės.

Kaip to siekti ir ką daryti?

Tapti laisvu yra labai paprasta – tereikia suvokti, kad laisvė be atsakomybės ir teisės be pareigų yra vergovė. Tačiau yra labai sunku atsisakyti vergovės teikiamų privalumų. Vergovė žmogui suteikia saugumo jausmą, vergovė žmogų pamaitina ir aprengia, sušildo ir net leidžia užsiimti kūryba, bet visa tai vyksta tol, kol tu ištikimai tarnauji vergvaldžiui. Tačiau vergvaldys yra laisvas tave parduoti, iškeisti, nužudyti ir paniekinti bet kada kai tik to užsimanys.

Jūs pasakysite, kad vergovė jau senai išnaikinta. Deja, šioje vietoje žmonės linkę apsigauti ir kitus apgaudinėti. Jūsų žiniai, vergovė modifikuojasi ir keičiasi, tačiau išlieka. Žmonių visuomenei laisvėjant, asmeninę vergovę keičia kolektyvinė, kolektyvinė virsta teisine, teisinė – psichologine. Psichologinė kiekvieno atskiro žmogaus vergovinė priklausomybė yra susijusi su gamtoje susiformavusiu kovos dėl būvio arba išgyvenimo instinktu. Silpnesni linkę šlietis prie stipresnių, būnant didelėje ir stiprioje grupėje lengviau išgyventi. Tai yra natūralu ir visiškai nėra smerktina. Tačiau, net ir būnant kartu grupėje, žmonių santykiai gali būti vergoviniai – hierarchiniai arba demokratiniai – komandiniai (nuo žodžio komanda, kai komandos nariai vienas kitą papildo savo skirtingais gebėjimais ir talentais, o ne kito žodžio komanda, kuris reiškia įsakymą).

Laisvi žmonės gali lengvai formuoti ir keisti komandas tam tikriems uždaviniams spręsti. Hierarchinės ir vergovinės komandos yra nelanksčios ir mažai efektyvios.

Kaip tapti laisvu?

Pirmiausia, reikėtų suprasti kaip kiekvieno iš mūsų nuosavas egoizmas (EGO) veikia mūsų sprendimus. Paprastas pavyzdys, žmogaus, kuris daug metų dirbo valstybei ir gavo iš valstybės duonos kąsnį ir kitas malones, ir staiga jam pasako, kad daugiau to nebegaus, o turės pats užsidirbti kaip laisvas žmogus.  Kaip jūs manote ar jam rūpi laisvė tuo metu, kai šį faktą sužino? Tikrai nerūpi, nes jam geriau būti priklausomam nuo kažko, kai atsakomybė ir pareigos dėl išlikimo užkraunamos kitam, o garantijos dėl asmeninio gyvenimo sąlygų sustiprėja.

Kaip jūs manote, ar toks žmogus parduos tolimą laisvės idėją vardan duonos kąsnio šiandien ir nusižeminęs toliau tarnaus vergvaldžiui? Taip, jūs teisūs, kiekvienas normalus egoistas taip ir padarys.

Tai labai gerai iliustruotoja faktą, kad vergo sindromas slypi mumyse, mūsų mąstyme, suvokime ir psichologijoje. Vergo sindromo priešingybė – valdovas, t.y. mūsų vidinis  „drakonas“ siekiantis valdyti kitus. Vergo ir valdovo sindromas psichologiškai verčia mus formuoti hierarchines visuomenės valdymo grandines, kovoti dėl valdžios vien tam, kad užsitikrinti stabilesnę ir geresnę vietą visuomenėje, nepriklausomai nuo mūsų gebėjimų ir realių poreikių.

Laisvas žmogus, elgiasi priešingai, jis mainais į savo poreikių tenkinimą siūlo kitiems susitarimą, kuriame nei vienas iš dalyvių nėra aukštesnėse ar žemesnėse pozicijose. Kiekvienas yra laisvas pritarti arba nesutikti. Suprantama, kad toks procesas yra sudėtingesnis ir teikiantis mažiau garantijų artimiausiu metu, bet ilgainiui, suderinus pačius bendriausius interesus ir vėliau didžiumą individualių interesų, susitarimas tampa laisvos gyvensenos sistema, kuri užtikrina stabilumą sutartuose rėmuose visiems susitarimo dalyviams, o ne vien tik pavieniams asmenims kaip tai daro vergija.

Dar viena problema, kurią reikėtų pašalinti, tai yra partijų arba žmonių grupių skirstymas į kairius ir dešinius. Tai yra hierarchinės, vergovinės sistemos atgyvena, kuri nurodo vergvaldžio tipą. Yra žinomi du vergovinės sistemos tipai: kolektyvinis arba asmeninis. Kolektyvinės vergovės pavyzdys – socializmas arba partinė kairė. Asmeninės vergovės pavyzdys – kapitalizmas – vergavimas turto kaupimo ir asmeniniam egoizmui, partinė dešinė.

Iš socializmo – ideologinės vergovės – gniaužtų Lietuva pabėgo susitelkusi į laisvės sąjūdį. Tačiau mums asmeniškai per dvidešimt nepriklausomybės metų nepavyko ištrūkti iš asmeninės vergovės  – aplinkinių peršamos pinigų, turtų, teisinės sistemos ir nuosavo vergo bei „drakono“ valios.

Tai įrodo žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai, kai vieni kitus kaltina, neprisiimdami jokios asmeninės atsakomybės. Kai pareigos suvokiamos tik kaip turtų ir pajamų šaltinis, kuris nereikalauja darbo ir pastangų. Tik vergams būdingas puolimas kito vergo vien dėl to, kad to pageidauja vergvaldys, net jei jis yra tik mažas „drakonas“ vis dar tūnantis mumyse.

Aš esu nepaprastai dėkingas šiai pasaulinei ekonominei krizei, kuri privertė mane išsakyti savo mintis ir padėti kitiems susivokti apie tikrąsias žmonijos vertybes ir gyvenimo esmę.

Vienas iš politinių uždavinių, keičiančių visuomenės valdymo suvokimą yra partinių struktūrų vertinimo sistemos pakeitimas.

Manau, kad atėjo laikas politikus skirstyti ne pagal tai, kokio tipo vergiją jie renkasi – kolektyvinę (kairę) ir asmeninę (dešinę), o pagal tai, kiek daug laisvės sau ir kitiems bendra piliečiams jie siūlo atsikovoti iš vergijos, kuriuos vergijos elementus siūlo įveikti artimiausiu metu.

Savivalda yra viena iš demokratiškiausių visuomenės valdymo formų, nes visi yra traktuojami kaip lygūs. Todėl savivaldos stiprinimas yra vienas iš pačių efektyviausių būdų mokytis susitarti ir gyventi kartu be vergovės.

Atrasti ir pažinti „vergą“ ir „drakoną“, tūnančius savyje, yra laisvu norinčio tapti žmogaus privalomas siekis ir saviauklos priemonė. Atskirti tikriuosius savo norus ir siekius, nuo vergovinės sistemos diegiamų, yra kasdienis uždavinys. O kasdienė veikla yra derybos su savimi, savo EGO ir aplinkiniais. Tik taip kiekvienas galėsime įveikti savo psichologinę laisvės baimę ir išmoksime ja džiaugtis.

Man pasisekė, aš atradau „vergą“ ir „drakoną“ savyje, suvokiau jų atsiradimo, egzistavimo priežastis ir nusprendžiau išsivaduoti iš jų įtakos. Psichologiškai, aš jau esu laisvas, tik bėda, nėra su kuo pasikalbėti – aplink tiek daug „drakonų“, vergų ir vergaujančių. Kai pasiklausai, atrodo, kad žmogus siekia laisvės, bet kai pasižiūri ką jis daro – tai pamatai, kad vergauja. Todėl mėginu žmonėms išaiškinti, kad reikia atsikratyti savo vergo sindromo, tapti laisvu, o jie – reikalauja socialinių garantijų iš manęs už tai.

Todėl ir keliu sau klausimą ar dar yra kitų tokių žmonių, kurie nori gyventi laisvai ir laimingai Lietuvoje, ar tik vaidinti, kad yra „laisvi“ ir „laimingi“ vergai.

Mano motyvacija – aš visiškai neturiu noro tobulinti asmeninės, psichologinės ir teisinės vergovės santvarką Lietuvoje. Aš noriu kurti ir sukurti Lietuvą, kurioje laimingai ir laisvai gyvena žmonės.

Jei jūs norite suprasti ar sukurti tikrąją laisvę žmonėms Lietuvoje, tai rašykite ir skambinkite. Visada suderinsim šalims patogų laiką ir vietą ir galėsim toliau kurti kartu.

Todėl kviečiu lietuviškai – visi laisvi Lietuvos piliečiai nebūkit abejingi ir vienykitės kovai su vergove. Pradėkime nuo savęs, tęskime savivaldybėje ir užbaikime Lietuvoje. Aš neabejoju, kad kitos šalys paseks mūsų pavyzdžiu, nes rinktis reikia tarp laisvės ir vergijos.

Pagarbiai,

Virmantas

4 thoughts on “Lietuvos laisvų žmonių sąjunga

  1. Algirdas

    Pakomentavo mano keli draugai tavo puslapį. Jūsų draugas liberalas nevergauja lietuvių kalbos taisyklėms, tad iš vienos vergijos jau išsivadavęs, o šiaip yra utopija , kokią įžiūriu ir Dariaus Šlapakausko mąstymuose, nes manoma, kad kažkokiu būdu gali atsirasti labai didelė ir pakankama visuomenės gyvenimui keisti tobulų žmonių grupė. Apymažį sąjūdį gali sutelkti beveik kiekviena idėja, o jeigu ji dar ir nebloga, tai ir tegul užsiiminėja to norintys. Tegul tyrinėja, kurie jų potroškiai yra vergo, kurie vergvaldžio, ir kas liks laisvam žmogui. Išnagrinėję pateiks visuomenei rezultatus. Gražina.
    Įdomus, labai įdomus Virmantas Galdikas ir jo samprotavimai.
    Ačiū, kad padėjote jį pažinti t.y. tik susipažinti.
    Dalia
    Va Virmantas teisingą požiūrį turi į Lietuvos ūkio valdymą. Ilgai teko su juo tomis temomis bendrauti. Jis tik iš pirmo žvilgsnio liberalas :))))))
    Darius Slapakauskas
    Gali jiems atsakyt

  2. Daugaila

    Nu kad ne – priešybė laisvam žmogui yra ne vergas, nes pastarajam priešybė – vergvaldys, kuris irgi laisvas žmogus.

  3. Virmantas Galdikas Post author

    Laisvė visada yra sąlyginė ir santykinė – reikia apsibrėžti kieno ar ko atžvilgiu esame laisvi ar nelaisvi. Vergvaldys irgi vergas, tik ne vergo, o kito suvereno ir t.t. ir t.p.

  4. Augustinas

    Jau7 milijardai vergų. Vienas milijardas badauja. Badaujančių daugės.Ką daryti? Įdiegti bekurius generatorius (reaktorius)- amžinuosius variklius. Plačiau: http://www.nemokamaenergija.net
    Kviečiui šių generatorių-variklių diegimą Lietuvoje aptarti š.m. lapkričio 9 d. 13 val.KTU Elektros inžinerijos katedroje
    Studentų 48 Kaune 241 kabinete pas profesorių A. Virbalį
    Iniciatorius Augustinas Markevičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *