Apie tai kaip ekonomiką reguliuoja teisinė sistema

Tai, kad mūsų gyvenimus valdo teisinės sistemos nėra paslaptis. Paslaptis buvo tai kaip jos tai daro ir todėl, kad niekas apie tai garsiai nekalbėjo. Pradėkim nuo savokų ir terminų, jų naudojimo ir suvokimo.

Čia pateikiu tik keletą ekonominių savokų, kurių apibrėžimai nepateko į svarbiausius žodynus:

Kaina – viena iš teisinių formų, nusakančių ekonominius reikalavimus nuosavybės perdavimui vieno asmens kitam.

Atsiskaitymas – teisinis aktas, kuriuo nuosavybės teisės perduodamos ekonominėmis priemonėmis.

Vertė (ekonomine prasme) – teisinėmis priemonėmis apibrėžta sąvoka, skirta ekonominiams reiškiniams ir jų sąryšio su teisinio poveikio priemonėmis apibūdinti .

Pinigai – teisinėmis priemonėmis įteisintos atsiskaitymo priemonės.

Infliacija – neatitikimas tarp galiojančių teisinių ir ekonominių sąvokų ir jomis pagrįstų realių ekonominių priemonių praktinio naudojimo.

Kaupimas – teisinėmis priemonėmis įteisintas vertės akumuliavimas, neturint tam realaus ekonominio pagrindo.

Ką jūs galėtumėte pasakyti apie procesus vykstančius mūsų visuomenėje, jei patys sudėtumėte šias sąvokų prasmes į tekstus ir vadovėlius, kuriuos rašo politiniai ir ekonominiai ekspertai, jau nekalbant apie teisininkus? Kur tokia įslaptinta teorija ir praktika gali mūsų visuomenę nuvesti? Gal jau atėjo laikas galvoti savo galva ir nelipti ant to paties grėblio, kurį kažkas pakišo mums po kojomis?

Komentarų nėra

Apie vienybę, kovą ir sistemą …

Žinau, matau ir suprantu.

Problema yra ta, kad Lietuvos (ir ne tik) žmonės yra inertiški ir politiniai – socialiniai – ekonominiai procesai vyksta iš lėto ir visada yra žmonės, kurių mąstymas ir elgesys eina priekyje ir visada bus žmonės, kurie vilksis toli gale. Nedrįstu šio proceso vadinti kaip žygiavimas kolonoje, labiau priverstinis ėjimas į kalną. Vieni anksčiau pavargsta, kiti vėliau.

Kalnas yra mano panaudotas simbolis, nes mes, visi šio pasaulio žmonės, kažkodėl norime naudoti ekonomikos augimo modelį be perstojo. Žmogaus gyvenime viskas vyksta kiek kitaip – iš pradžių gimsta, vėliau auga, po to, suaugęs, ilgai protiškai tobulėja ir galų gale pavargęs palieka šią ašarų pakalnę. Tačiau šalies ir ekonomikos augimas visada turi augti. Jei neauga, tai jau yra blogai. Tik niekas negali paaiškinti kodėl. O jei gali, tai toks asmuo niekada nesusivienys su kitais, nes jo egoizmas yra stipresnis už jo asmeninį bendro reikalo suvokimą ir norą bendrai dirbti ir gyventi.

Ir vis dėlto aš dar kartą pasikartosiu – nereikia eiti muštis ar kovoti su sistema ar ją “valdančiais” asmenimis. Blogis glūdi mumyse (arba “mūsyse” kaip kad sakė vienas mūsų politinis veikėjas). Tauta yra sukūrusi ir daugiau vaizdingų posakių situacijai apibūdinti, bet šį kartą praleisiu citavimą.

Norėčiau grįžti prie paradokso įrašyto laiško temoje “nesisteminės opozicijos vienybę…” Vienybė be sistemos iš principo yra neįmanoma. Kodėl mes svaigstame dėl amžino variklio sukūrimo, pažeisdami gamtos dėsnius, kuriuos pakeisti mūsų valios neužteks (net ir visų 7 mlrd. susivienijusių, jau nekalbant apie nepilnus 3 milijonus)?

Mes kviečiame vieni kitus kovoti ir tuo pačiu siekiame vienybės – antras paradoksas. Kovos vienybė tik tuo pasireiškia, kad kovotojams yra būtinas lygiavertis priešininkas, su kuriuo galima ilgai ir nuobodžiai tampytis ir nei vienas negali pasiekti pergalės. Tačiau, jei vienas nugali, tai vienybės tarp priešininkų nebelieka jokios.

Trečias paradoksas yra skaudus, nemalonus ir žiaurus. Mes norime sukurti Lietuvą be lietuvių ir be priešų. Be priešų – tai darė socializmo kūrėjai ir išnaikino pusės pasaulio intelektualų žiedą. Be lietuvių – be žmonių, kurie deklaruoja esą lietuviais, gyvenančiais ir norinčiais gyventi Lietuvoje ir visokiais būdais kūrusiais savo gerą gyvenimą. Didžiąja dalimi neteisėtai ir nesąžiningai. Bet jie yra lietuviai, nors gal ir nelabai malonūs ar maloniai besielgiantys asmenys. Šia tema diskusijų dali būti daugybė, o dabar kalbame apie vienybę.

Vienybė tarp nesuderinamų ir kartu nenorinčių gyventi žmonių. Ar tai yra įmanoma? Ar mes pasiryžę mokytis gyventi kartu su visokio plauko ir praeities asmenimis? Ar mūsų mastymas ir vertybiniai kriterijai yra pasiruošę laukti ” į kalną besivelkančios galiorkos”, norėdamas jiems perduoti pirmųjų patirtį? Ar užteks mums kantrybės gyventi ir kartu kurti geresnį gyvenimą Lietuvoje su tam besipriešinančiais ir nesuvokiančiais asmenimis?

Manau kiekvienas iš mūsų turėtų atsakyti pats sau į šituos klausimus. ir tada ieškoti realių ir bendrų sąlyčio taškų. Mūsų patirtis, gebėjimai ir norai skiriasi, todėl natūralu, kad vienybės visais klausimais nerasime, bet vienoje vietoje vienybė gali būti visada – mes norime norėti, galvoti ir suvokti, kad gyventi kartu visada yra sunkiau nei vienam atskirai, kad gyvenat kartu reikia eiti į nuolatinius kompromisus, ir kad gyventi kartu reikia sukaupti be galo daug gyvenimiškos išminties.

Dėl kovos. Kova – tai nuolatinis gyvenimo variklis, kiekvieno žmogaus gyvenimo “perpetuum mobile”. Žmogus kovoja su savo tinguliu, su savo neribotais norais ir ambicijomis, su savo neišprusimu ir sunkiai įkandamais mokslais, sporto, meno ir kultūros baruose, su savo fiziologiniais netobulumais ir nukrypimais, su daugybe kitų gamtinių ir natūralių fiziologinių dalykų. Tai kad žmogus pilnai gali kovoti kasdien, neskriausdamas kitų žmonių ir netrukdydamas jiems paties su savimi kovoti. O geriausia visuomeninė kovos forma yra kūryba, kas geriau ką nors padarys, kas ką nors sukurs naujo ir dar nežinomo, ir pan. galų gale visi 7 milijardai planetos gyventojų gali pradėti kovoti su kosmosu – kurti ir nuolat plėtoti tarpgalaktinių skrydžių sistemas ir kasdien atkovoti po vieną ar kitą šviesmetį iš mūsų dar nepažintos galaktikos.

Dėl sistemos. Sistema yra, buvo ir bus visada. Jei mes sugriausime sistemiškumą Žemės planetoje, tai sugriausime ir gyvybę, bet sistema vis tiek išliks. Mes dar nesusitarėme (moksliškai) kaip, kada ir kodėl atsirado gyvybė, tai todėl turime daugybę skirtingų šios sistemos apibrėžimų ir skirtingų jos valdymo, kūrimo metodų. Todėl kai mes priešpastatome vieną struktūrą kitai ir kalbame apie sistemiškumo trūkumus, mes nuklystame į “tyrus”, kuriuose pasiklystame ir vėliau šaukiamės pagalbos, kad mūsų niekas nesaugo. Sistemas sugriauti yra labai lengva, tereikia pašalinti kelis atraminius sistemos elementus ir ji pati sugrius, nereikės nei vienytis, nei vienodai mąstyti.

Norint sugriauti šiandieninę visuomenės valdymo sistemą, pirmiausiai reikia pakeisti savo pačių mąstymo būdą – mažų mažiausiai reikia atsisakyti nuolatinio pridėtinės vertės kūrimo. Ar jūs tam pasiruošę? Pagal susirašinėjimą galiu spręsti, kad visiškai ne. Jūsų asmeninis egoizmas leidžia gilias šaknis ir naujus daigus. Jūs elgiatės taip pat kaip ir tie, kuriuos kritikuojate. Sustokite ir pamėginkite pagalvoti, kas būtų jei aš ir visi kiti mano draugai staiga nustotų kurti pridėtinę vertę? Ar man pritrūks oro? Ar aš sušalsiu? Ar negalėsiu susirasti ar užsiauginti sau maisto? Kas vis dėlto atsitiks, jei nustosiu kurti pridėtinę vertę? Pagalvokite, rimta tema diskusijai.

Dėl teisinės valstybės. Pirma reikėtų atsakyti į komplikuotą filosofinį klausimą – kas pirmiau višta ar kiaušinis? Aš perfrazuosiu – kas svarbiau žmogus ar įstatymas?

Pagalvokite ir šiuo klausimu. Jis dar labai mažai gvildentas, bet žmonės vis dažniau išsako mintis, kad kažkas yra negerai su ta teisine valstybe.

Dėl teismų. Aš pats neišlendu iš jų ir nerandu teisybės, todėl ir užduodu keistus klausimus jums, nes tvirtai žinau, kad jokia “žmogiška” jėga neįveiks “sistemos”. Vietoj vieno “sugadinto sistemos elemento” atsiras dešimtys naujų aršesnių, nes “sistemos varžteliams” labai svarbu būti sistemoje ir niekas iš jų nekalba apie vienybę.

Komentarų nėra

Lietuvos politinės struktūros pokyčių kryptys

Lietuvos valstybė, kaip ir jos žmonės keičiasi. Tai yra natūralu ir sveikintina. Kausimas kyla tik dėl to, ar mes žinome ir suvokiame kuria linkme visi visuomeniniai, politiniai ir asmeniniai pokyčiai vystosi?

Visiškai sutinku, su vieno komentaro autoriumi, kad ”Asmenybės vystosi vienatvėje – Vidutinybės Bandoje! Tai viena iš nenuginčijamų gyvenimo tiesu! Manau, jeigu nori sukurti gyvenime kažką originalaus su išliekamąja verte (menas, mokslas, technologijos), tai vienytis nelabai patartina! Aišku gyvenimo ir visuomenės, gamtos vertybės turi išlikti vienu iš prioritetų net ir kuriant kosminius laivus!“

Komentaro autorius kalba apie asmenybės svarbą visuomenės gyvenime. O aš paantrinu sakydamas, kad pasaulis keičiasi asmenybių ugdymo kryptimi. Norime mes to ar nenorime, pritariame ar neigiame, bet procesas neišvengiamai vyksta ta linkme. Asmenybės ugdomos ne “bandoje” ir ne “banda” ugdo asmenybes, bes asmenybes moko kitos asmenybės ir vėliau jau asmenybės pačios tobulėja.

Įsivaizduokite ir sau mintyse atsakykite, ką gali “banda” duoti asmenybei?

Jei juokais, tai asmenybės kultą ir daugiau nieko. Tačiau ar asmenybės kultas yra įmanomas visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus yra asmenybė? Visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus geba pats priimti sprendimus ir atsakomybę už jų vykdymą? Visuomenėje, kurioje asmenybėms nereikia jokios išorinės valdžios, kuri asmenybėms aiškintų ką jos turi ar neturi daryti?

Šiandien mes gyvename permainų laikotarpiu, kuriame, vis daugėjant asmenybių, išlieka labai stiprus noras valdyti visuomenę kaip “bandą”. Šiandien valdžios rinkimai vis dar vykdomi, vadovaujantis stipriausio “bandos” nario rinkimo principais. Bet “bandos” gretos sparčiai retėja ir tikros asmenybės vis dažniau ir gausiau nusišalina nuo dalyvavimo “bandos” valdymo akcijose. Todėl valdžios problema aštrėja. Jos autoritetas tarp asmenybių yra niekinis, o išliekantys “bandos” nariai vis labiau abejoja jų išrinktų “vadų” gebėjimais valdyti “bandą”, nes mato, kad asmenybės gyvena ir elgiasi kitaip, ignoruodamos “bandos” valdžios nurodymus ir nustatinėjamą tvarką, bei, kad jų gyvenimo lygis nuolat auga, palyginus su jų pačių.

Bet įdomiausia šiame reiškinyje yra tai, kad “vadai” mano, jog asmenybės statusą jiems suteikia pareigos “bandoje”, bet ne jų protiniai ir dvasiniai gebėjimai laisvai, kūrybingai, savarankiškai ir atsakingai mąstyti ir elgtis visuomenėje. “Vadai” visokiais būdais mėgina save iškelti virš asmenybių, nors dažnai nesugeba pakilti virš “bandos” intelektualinio lygio. “Vadai” stengiasi tai daryti, nes jie nesuvokia suprasti elementaraus dalyko, kad asmenybė yra vidinė žmogaus būsena. Neįmanoma nei pakilti virš kitų, nei nusileisti žemiau už kitus. Kiekviena asmenybė yra unikali ir skirtinga nuo kitų. Kiekvienos asmenybės gebėjimai ir pasaulio suvokimas yra skirtingi. Kiekviena asmenybė yra atskiras žmogus su visais jo poreikiais, privalumais ir trūkumais. Žmogus gali pabėgti nuo kitų žmonių, bet jis negali pabėgti nuo savęs, kaip negali iškelti savo asmenybės laukan ir pakelti jos virš “bandos” rodydamas kokia nuostabi yra jo asmenybė. Asmenybė yra vidinė žmogaus suvokimo būsena. Jai nereikia įrodymų ir pripažinimo – pakanka, kad kiekvienas žmogus pats suvoktų, kad jis yra vienintelis ir nepakartojamas, ir todėl yra svarbus bei nepakeičiamas, vykdydamas savo gyvenimo misiją (niekas kitas už jį to gyvenimo nenugyvens).

Atsižvelgdamas į  įžangoje išdėstytus argumentus, siūlau naują Lietuvos valstybės politinio valdymo modelį ir pirmuosius būtinus pakeitimus pakeliui į pilietinės visuomenės sukūrimą Lietuvoje ir pasaulyje.

Po 2012 m. įvyksiančių rinkimų, naujai atėjusiems politikams, kurių tarpe asmenybių skaičius turėtų ženkliai išaugti, siūlau vadovautis šia Lietuvos politinės reformos strateginio plano veiksmų programa:

1. Inicijuoti LR Konstitucijos pataisas, kurios leistų įteisinti Lietuvos piliečių siekius sukurti pilietinę visuomenę ir apribotų “biurokratijos” valdymo įtaką valstybės, visuomeniniams ir politiniams procesams.

2. Pakeisti LR Seimo formavimo tvarką. Lietuva yra parlamentinė respublika, todėl visa valdžia turi būti perduota Seimui.

2.1. Sukurti dviejų rūmų Seimą. Pirmus rūmus turi sudaryti Seimo nariai, renkami vienmandatėse apygardose asmeniškai. Ją galima pavadinti Piliečių Seimo Rūmais. Į kitus rūmus savo atstovus deleguotų savivaldybių tarybos – Atstovų Seimo Rūmai. Abiejų rūmų narių skaičius būtų lygus.

Reformos esmė ir tikslas atriboti “bandos valdytojų” asmeninių ambicijų įtaką ir poveikį realiems valstybės ir visuomenės poreikių sprendiniams. Vieni nariai bus asmeniškai atskaitingi juos išrinkusiems piliečiams, kiti atskaitingi regioninės savivaldos institucijoms. Vieni ir kiti galės kontroliuoti ir laiku apriboti vieni kitų “Asmenybės kulto” apraiškas ir siekti racionalaus visai visuomenei naudingo sprendimo. Taip bus ugdomas pilietinis savarankiškumas su savireguliacijos mechanizmu, mažinančiu “bandos” įtaką.

2.2. Seimo pirmininkas būtų tiesiogiai piliečių renkamas ir jo funkcijas perimtų LR Prezidentas. Seimo pirmininkas koordinuotų abiejų Seimo rūmų darbą ir vadovautų bendriems posėdžiams, kartu lygiagrečiai vykdytų LR Prezidento atliekamas valstybės atstovavimo funkcijas. Seimo pirmininko kadencija būtų 5 metai, kaip ir Prezidento. Taip būtų užtikrintas Valstybės valdymo tęstinumas ir nuolatinė rotacija. Seimo pirmininko ir Seimo narių rinkimo kadencijos nesutaptų. Seimo pirmininkas galėtų priiminėti Seimo narių priesaikas, o Seimo nariai – Seimo pirmininko. Nebereikėtų Teisėjų, kurie net nėra politinė valdžia, kišimosi į valstybės valdymą.

2.3. Aukščiausia Valstybės valdžia privalo priklausyti piliečiams ir ji išreiškiama referendumu. Referendumas gali pakeisti, panaikinti ar priimti bet kokius politinius sprendimus, kuriuos privalu vykdyti Seimui, Vyriausybei, Teismams bei visoms valstybės institucijoms. Seimas, Vyriausybė, Teismai ir kitos valstybinės organizacijos ir jų atstovai negali pažeisti ar kitaip apriboti prigimtinių pilietinių teisių, jei tam nėra suteikta teisė piliečių referendumu patvirtintoje konstitucijoje.

2.4. Vyriausybės nariai negali būti Seimo nariais. Vykdomoji valdžia yra pavaldi Seimui.

3. Teismo reforma. Yra tik vienas pavadinimas – teismas. Panaikinti Konstitucinį ir Administracinį teismus. Abu yra skirti “bandai” suvaldyti.

3.1. Konstitucingumą turi mokėti ir privalo nustatyti kiekvienas profesionalus teisėjas. Jei jis to nesugeba, tai visi klausimai sprendžiami piliečių referendume, nes tai yra aukščiausia pilietinės ir politinės valios išraiška, kuriai niekas negali prieštarauti.

3.2. Teismas yra pavaldus tik piliečių valiai, išreikštai referendume patvirtinta tvarka. Visais atvejais Piliečių referendumas gali pakeisti teismo sprendimą.

3.3. Teismai turi būti trijų lygių: bendruomenės, savivaldos ir valstybės. Visokie kiti skirstymai netenka prasmės, nebent bus siekiama išsaugoti “bandos” valdymo sistemą.

4. Savivalda. Savivaldos sudarymo principas toks pats kaip ir Seimo. Trys dalys – Piliečių taryba, Atstovų taryba ir Meras. Piliečių tarybos nariai renkami asmeniškai tiesiogiai. Atstovai, tai yra bendruomenių renkami seniūnai. Abiejų tarybų narių skaičius savivaldybėje lygus. Meras renkamas tiesiogiai, 1 metų ilgesnei kadencijai nei eiliniai tarybos nariai.

4.1. Bendruomenių seniūnus renka gyventojai iš savo bendruomenės narių. Seniūnai koordinuoja bendruomenės savivaldos reikalus bendruomenėje. Seniūnams padeda bendruomenės aktyvistai ir visuomeninės komisijos sudarytos tik iš bendruomenės narių. Jei reikalinga specialistų konsultacija, tai seniūnas su bendruomenės pritarimu samdo specialistą.

5. Politinės partijos turi išnykti. Patirtis rodo, kad asmenybėms yra nebūdinga nuolat klausytis “vado” postringavimų apie didžiąją politiką. Partijos reikalingos tik “bandai”. Tačiau niekas netrukdo piliečiams organizuotis į įvairias grupes vieniems ar kitiems visuomeninės, politinės, savivaldos ar valstybinės reikšmės uždaviniams spręsti. Išsprendusios uždavinį, šios grupės išsiskirstytų arba imtųsi kitų uždavinių sprendimo. Jokia politinė ar visuomeninė struktūra nėra ir negali būti amžina. Keičiasi žmonės, keičiasi gyvenimo sąlygos, todėl turi keistis ir politinės bei visuomeninės struktūros.

Partijos reikalingos tinginiams – „bandai“, nes jie galvoja, kad atiduodami kitiems savo pareigą tvarkyti savo paties likimą, gyvens geriau ir ramiau. Jie tingi dirbti, todėl tiki, kad „valdžia“ dirbs už juos. Bet taip nėra. Visos valdžios pirmiausiai dirba sau. Nesvarbu ką jie sako „bandai“, rezultatas visada yra vienodas.

Jei pritariate nors iš dalies mano pateiktiems pamąstymams, kviečiu palaikyti Lietuvos valstybės ateities šūkį  -”Bandos valdžia” lauk, tegyvuoja laisvų asmenų savivalda!”

 

5 komentarai(-ų)

Artėja rinkimai, bet galvoje vis kirba klausimas – kokią valstybę kuriame?

Kokios valstybės norime?

Aš savęs klausiu ar noriu:

1) Idealios valdžios valstybės,

2) Pilietinės visuomenės valstybės,

3) Absoliučiai abejingų žmonių valstybės, kurioje piliečiai gyvena pagal “džiunglių įstatymus” – kiekvienas už save.

O jūs, kurios koncepcijos šalininkus remsite per rinkimus?

Aš remsiu pilietinę visuomenę norinčius sukurti atstovus. Mano galva, tai yra vienintelis kelias, kuris atitinka darnios plėtros sąvoką. Tik pilietinėje visuomenėje galima suderinti kiekvieno piliečio asmeninius gebėjimus, žinias ir norus su visuomenės bendrais interesais.

Kodėl tai neįmanoma idealios valdžios valstybėje?

Tai yra labai elementari priežastis – visų valdžių, kad ir kokia tobula ji bebūtų, ribotumas.

Valdžios atstovų skaičius, lyginant su visos visuomenės skaičiumi yra labai nedidelis, net jei sudaro 20 ir daugiau procentų, kaip tai yra Lietuvoje, nuo bendros populiacijos skaičiaus.

Asmeninės kiekvieno valdžios atstovo žinios ir gebėjimai taip pat yra riboti, lyginant su bendru visuomenės potencialu.

O svarbiausia yra tai, kad jokia valdžia, įgydama jiems deleguotas ar kitokia forma įgytas ar pasiimtas teises ir pareigas, negali ir neturi jokios galimybės perimti visuomenės narių iniciatyvos ir motyvacijos. Tai yra valdžios atstovai darys darbą, nuo kurio priklauso visos visuomenės likimas, tik savo pačių asmeninės motyvacijos ir iniciatyvos ribose. Visi tie, kurie rinko ar palaikė kandidatus į valdžią bus daugiau ar mažiau nusivylę, nes valdžios atstovai ir norėdami nesugebės patenkinti net ir mažos dalies juos išrinkusių žmonių lūkesčių dėl fizinių žmogaus organizmo ypatybių. Tada kils visuomenės narių nepasitenkinimo banga ir vėl bus ieškoma naujos idealios valdžios atstovų. O jų nėra ir negali būti. Taip žmonės ir klaidžios savo pačių paklydimuose, aiškindami, kad tie, kurie jų nesupranta arba nepritaria jų nuomonei yra kvaili ir neišmanėliai.

O kaip yra iš tikrųjų spręskite jūs patys.

Komentarų nėra

Su šventėmis!

Komentarų nėra

Ekonomikos ratas

Sveiki,

Ir vėl nesusilaikiau. Skaitinėju siūlymus apie ekonomines reformas ir vis negaliu atsistebėti – iš kur žmonės turi tiek atkaklumo ir noro vis lipti ir lipti ant to paties grėblio. Žemiau pateiksiu savo ekonominio “grėblio” vaizdingą ir analogijomis pagrįstą paaiškinimą. Normaliau paaiškinti neužtenka žodžių, nes daugelis jų paprasčiausiai nenori išgirsti ir priimti.

Ekonomika yra žmonių sukurta sistema. Ji buvo kurta ir veikia taip pat kaip ir daugelis natūralių arba kitų mechaninių ir ne tik žmogaus kuriamų sistemų. Visos jos yra subalansuotos, nes turi pradžią, pabaigą ir daugelis iš jų net turi savireguliacijos mechanizmus.

Taip yra nes jos analizuojamos ir veikia tam tikrų atskaitos taškų atžvilgiu.

Paimkim žmogaus organizmą. Jame yra vienos sistemos uždaros, o kitos atviros.

Vienų priežastis yra maistas, procesas – virškinimas, pasekmės – atliekos, energija ir perteklinės medžiagos. Ten taip pat yra sudėtinga savikontrolės ir valdymo sistema

Uždarų sistemų  priežastis ir pasekmes sunkiau nustatyti. Bet žmogus yra įkyrus padaras, kuris nenurimsta kol visko neišsiaiškina.

Taip atsitiko su kraujo apytakos sistema. Ji yra uždara ir savireguliuojanti. Taip viena atvira – maitinimasis ir kita uždara sistemos sukuria viso organizmo maitinimo ir atliekų šalinimo mechanizmą. Yra kelios kitos sistemos, bet pavyzdžiui mums užteks ir vienos.

Šią mitybos sistemą galima palyginti su bet kokia mechanine transmisija, kuri suka ratus. Tik vienu atveju gali judėti pats įrengimas, kitu – kelias. Kelio pavyzdys spausdinimo mašinos – ratas stumia popierių ir spausdina palieka pėdsakus.

Tokios sistemos veikia ir ekonomikoje. Vieni produktai ateina žaliavomis ir išeina energija, produktais ir atliekomis. Kiti procesai tuos produktus paverčia, pinigais, pridėtine verte, ir turtais…

Pažvelkime kaip veikia mechanizmas.

Visi žinote, kad reikia kurti pridėtinę vertę. Visi jos siekiate ir netgi prieštaraujate, jei kas bando sutrukdyti. Pasižiūrėkime iš kur ši pridėtinė vertė atsiranda ir kur ji išnyksta.

Mums reikia rato, kelio ir pėdsakų.

Kas atlieka rato vaidmenį ekonomikoje – pridėtinė vertė, pinigai ar turtas?

Pagal klasikinės ekonomikos sampratą rato vaidmuo atitenka pridėtinei vertei.

Kelio vaidmuo atitenka pinigams, o pėdsakų vaidmuo atitenka turtui.

Darbas yra ta energija, kuri priverčia ratą suktis.

Pažvelkime kaip tai veikia ir palyginkime su bet kuria analogiška normalia technologine sistema.

Imame ratą pridėtinę vertę. Iš pradžių šitas ratas labai mažas. Tas pats kaip pradedant nuosavą verslą, bet jis yra.

Sunkiai dirbdami įsukame ratą. Ratas sukasi, galime paleisti keliu. Įdedame pinigus ir atsiimame, įdedame ir atsiimame.

Dalį pinigų atiduodame kitiems, dalį pasiliekame sau, bet visus praktiškai nešame į banką – saugoti trumpesniam ar ilgesniam laikui. Žodžiu mūsų pinigų saugykla, tų kuriuos įdedame ir tų, kuriuos išsiimame, yra bankas. Šis procesas vyksta tuo intensyviau, kuo labiau tobulėja kompiuterinės technologijos.

Viskas vyksta normaliai, ratas sukasi, kelias eina, lieka pėdsakai. – turtas.  Turtas virtęs pinigais banke bei visokių daiktų ir teisių į pajamas rinkiniu. Jei ratas sukasi normaliai, tai turtas nuolatos didėja, nes visada lieka teigiamas pėdsakas. Kai ratas pradeda strigti, arba kelias netikėtai nutrūksta, tai turtas pradeda mažėti.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas yra gerai. Bet ko mes nepastebime? Mes nematome, kad mūsų ratas nuolatos didėja. Kaip didėja mūsų turtas, kaip didėja sukurta pridėtinė vertė, taip didėja ir mūsų ratas. Kuo didesnis ratas, tuo didesnį pėdsaką palieka, tuo daugiau turto kuria arba naikina.

Vadinasi mes turime nestabilią ekonominę sistemą technologiniu požiūriu, nes didėja ratas, pėdsakai  ir kelias. O turėtų keistis tik kelias. Jei pridėtume laiko liniją, tai ekonominis kelias nuolatos plečiasi, ratas nuolatos auga palikdamas vis didesnius pėdsakus per laiko vienetą.

Todėl natūralu, kad krizės kyla reguliariai, nes numatyti rato augimo ir kelio plėtimosi greitį iš anksto praktiškai yra neįmanoma. Juo labiau, kad ekonomikoje skirtingo pločio ir konfigūracijų kelių yra milijonai. Jie susikerta tarpusavyje, vienas kitą perdengia, naikina. Turtas – ankstesni pėdsakai patenka po naujais ratais ir tai tęsiasi nuolatos, pasikartojant. Tik viena bėda. Ši sistema auga nevaldoma ir nekontroliuojama. Anksčiau, kai ratai buvo dar maži, užtekdavo nuvažiuoti pas kaimynus ir jų pėdsakai išnykdavo, o jūsų atsirasdavo. Dabar, kai baigėsi net šaltasis karas, nebeliko kaimynų (liko pora smulkių teroristų), kurių pėdsakus galima lengvai nutrinti. Nes anksčiau besipriešinusių pusių ratai tapo tokie dideli ir nerangūs, kad nei pasukti, nei apsukti, nėra taip lengva. Ratai stoja, arba buksuodamiesi stovi vietoje.  Tai įrodo, kad ši sistema nėra tobula, ji nėra gyvybinga ilgalaikiu visuomeniniu požiūriu ir kad skirta tik labai siauriems atskirų (reiškia absoliučiai susipriešinusių tarpusavyje) žmonių interesams tenkinti.

Pagal tradicinę sampratą stringa kelias – siaurėja pinigų srautai. Turtas nebesikeičia, nes ratas nebesisuka. Pridėtinės vertės nebeatsiranda.

Tai štai šitą mato visi pasaulio žmonės. Kyla panika. Visi ir vėl klausinėja – ką daryti?

Vieni siūlo – imkim bankus ir darykim tvarką patys. Natūrali reakcija iš to kas pasakyta aukščiau. Jie siūlo – skaldykim ratus, tai jie vėl pradės suktis. Tik yra viena problema. Niekas nenori savanoriškai atsisakyti pėdsakų. Skaldyti ratus, reiškia naikinti savo ir svetimus pėdsakus – turtą.

Kuris iš jūsų pasirašys tokiam uždaviniui – aukoti savo turtą tam, kad kiti geriau gyventų, bet ne jūs?

Manau, kad tai nerealus uždavinys.  Siekiant tokio tikslo bus suskaldyta visa žmoniją į daug mažų šipulių ir vėl mes pradėsim nuo pirmykštės bendruomenės. Bet gal taip ir buvo prieš daug tūkstančių metų. Antropologai ir mokslininkai sako, kad prieš dešimtis tūkstančių metų egzistavo didelė civilizacija, kuri žlugo? O kiek dar yra minima tokių civilizacijų, apie kurias mes nieko nežinome?

Manau, kad tai nėra esmė. Šiuo metu žmonės yra pakankamai sąmoningi ir sugebės išvengti fatališkų konfliktų dėl turto. Tačiau jų ekonominis iracionalumas ir netobula ekonominės sistemos samprata dar ilgai kankins visuomenę.

Dėl bankų ir pinigų reformos noriu pasakyti tik vieną dalyką – nereikia pulti pinigų sandėlio vien dėl to, kad ten yra sudėti pinigai. Aš jau aukščiau aprašiau, kad bankas yra ta vieta, kur mes saugom savo pinigus, kitais žodžiais tariant – sandėlis. Jis nieko nekuria ir nedaro. Vienintelis negeras dalykas, kurį daro šis sandėlis, tai, kad jis turi savo ratą, kurį suka pats, ir daug kitų ratų, kuriuos sukate jūs arba leidžiate tai daryti už jus bankui. Todėl ši sistema atrodo tokia didelė, galinga ir stipri, bet iš tikrųjų jis yra chaotiška, trapi, ir nerangi bei valdoma tik vieno faktoriaus – bendro jūsų ir banko pridėtinės vertės siekimo – noras kuo greičiau ir padidinti kiekvienam savo ratą.

Pinigų sandėlis kaip ir ginklų arsenalas – vieni revoliucijų nepadarys. Dažniausiai tai yra mažų ratukų privilegija, nes jiems tarp didelių ratų nėra vietos keliauti. Todėl tie maži ratukai visokiais būdais mėgina sunaikinti anksčiau atsiradusius didelius ratus ir tokiu būdu užsitikrinti sau kelią į priekį. Taip darė ir socialistinė revoliucija. Bet, ji žlugo greitai, kadangi vieną super didelį ratą nuolatos mažino super maži ratukai, o kiti didieji ratai, nepatekę po super didelio rato priespauda sparčiai pradėjo vienytis ir augti iki super dydžio.

Tai ką siūlo visi “sandėlio užgrobimo” ir naujų kelių (pinigų sistemų) “sukūrimo” idėjų autoriai, yra ne kas kita kaip žinomi istorijai nuolat pasikartojantys reiškiniai – skaldyk ir valdyk… Šis metodas praktikoje įrodė, kad yra labai trumpalaikis, nes jo stabilumas užtikrinamas tik tol, kol tam tikrų jėgų persvara pasieks pusiausvyros tašką. Po to procesai vėl imsis kartotis, nes naujų ratukų kiekis ir energija bus didesnė už vieno nepaslankaus ir didelio rato galimybes.

Jeigu užteko kantrybės skaityti iki šios vietos, tai perskaitykite ir mano siūlymą:

Pakeiskite savo mąstymo apie pinigus, pridėtinę vertę ir turtą būdą;

1)      Įtikinkite save, kad jūsų gyvenimas yra svarbesnis už vien tik iliuzinio turtais aptekusio gyvenimo siekimą;

2)      Visą savo uždirbtą pridėtinę vertę ir turtus nukreipkite į savo kūrybinių galių tobulinimą ir asmeninę kūrybą, kad kiekvieną jūsų gyvenimo dieną ir jo pabaigoje galėtumėte patys pasidžiaugti savo kūryba (iš didžiosios raidės) ir kad ja džiaugtųsi jūsų ir mūsų palikuonys;

3)      Kūrybai reikalingų pastangų kiekis gali sunaudoti visą jūsų turimos energijos perteklių ir jos dar pritrūks laiko atžvilgiu. Todėl visokią kūrybą reikia gerbti, tausoti, pildyti ir tobulinti, nes tik taip bus auginami kūrybingi žmonės. Geriau ginčytis dėl spalvos ir skonio, nei dėl teisių į turtą. Ginčytis dėl spalvos ir skonio nusibosta, bet dėl turto – niekados. :) ;

4)      Grįžkite į žmonių planetą ir pradėkite sakyti “Labas “kiekvienam, ir klausinėti “ką naujo sukūrei, kas tavo ir kitų gyvenimą papuoš bei pradžiugins?”, šypsokitės kitiems, nes prieš jus jau yra “dviejų žmonių ir gyvenimo padiktuotas kūrinys”;

5)      Kalbėkitės, kurkite ir jūs atrasite daugybę paprastų ir kasdienių sprendimų, kurie neleis jūsų ratams be reikalo didėti ir trukdyti riedėti jūsų pasirinktu keliu. Kelias bus ilgas ir įdomus, o pėdsakai gilūs ir ilgalaikiai.

Pagarbiai,

Virmantas

paskelbta 2011-10-12 VE  - http://www.ve.lt/blog/2011/ekonomikos-ratas/

Vienas komentaras

Korumpuota Lietuvos valstybė “kovos” su “šešėliu”

Lietuviškas paradoksas

paskelbta: http://www.ve.lt/blog/2011/korumpuota-lietuvos-valstybe-kovos-su-seseliu/2011-07-23 – 10:15Autorius: Virmantas Galdikas

Paradoksas: Korumpuota valstybė kontroliuoja privatų verslą? Kokia prasmė ir kokie tikslai?

Perskaičiau 2011.07.22 07:24 VŽ.lt straipsnį “Taksi rinką sudrebino skaidrumo testai” autorė Asta Šerėnaitė ir vėl nustebau. Kaip Lietuva – viena iš labiausiai korumpuotų Europos Sąjungos valstybių – gebės kovoti su “šešėliu”, kai pati savo kieme tvarkos nesugeba įvesti ir kai Lietuvos įstatymai sukurti taip, kad gintų visus valdininkus, ypač, tuos nuo kurių priklauso korupcijos lygis?

Remiantis sistemiškumo požiūriu, drąsiai galima tvirtinti, kad “šešėlis” visu šimtu procentų priklauso nuo korupcijos. Kuo didesnė korupcija, tuo ilgesnis “šešėlis” ir atvirkščiai. Kai atsakingi Lietuvos pareigūnai pareiškia, kad jie kovos su “šešėliu”, jų veiklos rezultatą aš tegaliu suprasti tik vienareikšmiškai  - t.y. “šešėlis” pailgės, nes jis dabar yra per trumpas. Tai yra svarbu, nes krizės laikotarpiu, privataus verslo pajamos sumažėjo, o todėl sumažėjo ir “šešėlis”, kuris tiesiogiai maitina korupcijos mašiną.

Norint realiai sumažinti “šešėlį” reikia sumažinti korupciją ir atvirkščiai. Tai yra kompleksinis sprendinys, kuriame nėra vienos teisios  ir kitos neteisios pusės. Norint pradėti spręsti šį galvosūkį reikia, kad abi pusės išsakytų tikruosius ir slaptuosius savo tikslus, ir tik po to konstruoti korupcijos ir “šešėlio” mažinimo modelį. Be tokio procedūrinio eiliškumo, jokia “kova” neduos norimų rezultatų, o tik eilinį kartą sukiršins ir taip suerzintus ir dezorientuotus tautos likučius Lietuvoje.

Jei turite priešingą šios kovos su “šešėliu” tikslų paaiškinimą kviečiu diskutuoti.

 

Komentarų nėra

Mintys po konferencijos “Lietuvos teisinė sistema”

Vakar (2011-04-20 d.) pabuvojau LR Seime pasiklausyti apie Lietuvos teisinę sistemą, kuriame dalyvavo beveik visi aukščiausi Lietuvos teisinės sistemos pareigūnai ir politikai.

Konferencijos įspūdžiai nevienareikšmiai, o mintys gąsdinančios. Todėl ir noriu atsiprašyti visų Lietuvos piliečių  už savo profesinį aplaidumą, kad nesuskaičiavau anksčiau kiek Lietuvai kainuoja teisinės sistemos išlaikymas. Tikrai niekada nesusimąsčiau apie tai. Visą mano sąmoningą gyvenimą teisinė sistema buvo savotiškas “tabu”, kurios efektyvumo niekas kitas, išskyrus pačius teisininkus, neanalizavo. Taip buvo iki vakar dienos, kai išgirdau per mikrofonus seimo konferencijų salėje iškilmingai teismų atstovo sakomus teismų statistinius skaičius. Man įstrigo tik vienas skaičius 1000 bylų per dieną. Tiek bylų išnagrinėja visi Lietuvos teismai per dieną.

Mane ištiko šokas. Greitai pasiskaičiavau ir pats apstulbau kokio mąsto “ekonominė sistema” yra “Lietuvos teisinė sistema”. Joks verslas negali prilygti šios sistemos mastui, įtakai ir galiai. Ir dar teisinės sistemos atstovai skundžiasi, kad jiems trūksta kvalifikuotų specialistų.

Pažvelkime ramiau ir iš šalies į tą  ”uždraustą” tyrinėti teritoriją eilinio Lietuvos piliečio akimis. Atlikime paprasčiausius matematinius veiksmus 1000 bylų padauginkime iš 6 (žmonių, dalyvaujančių teismo procese skaičiaus –  teisėjas, sekretorė, advokatas, atsakovas, kaltintojas, ieškovas), gautą rezultatą dauginame iš 20 (darbo dienų skaičiaus per mėnesį) ir 12 (mėnesių skaičiaus per metus). Gauname nei daug nei mažai 1 440 000. Išverčiu į normalių žmonių kalbą – rezultatas reiškia, kad per metus kiekvienas darbingas Lietuvos pilietis vieną dieną praleidžia teisme. Per dvidešimt nepriklausomybės metų tai pasikartojo 20 kartų, o ateityje yra žadama, kad šis procesas tik intensyvės. Aš dar nepridėjau visų kitų ikiteisminės ir po teisminės grandies atstovų ir aptarnaujančio personalo darbo rezultatų įrodymų. Kurie išties yra stulbinantys ir gąsdinantys.

Todėl galiu padaryti tik vienintelę išvadą apie tai, kad Lietuvoje mes gyvensime ir dirbsime vien tam, kad išlaikytume Lietuvos “teisinę” sistemą ir kelis kartus per metus apsilankytume pas juos. Tačiau neįsivaizduoju kaip normalus žmogus gali išlaikyti tokį psichologinį krūvį ir nepalūžti, nekalbant apie motyvaciją vykdyti kokią nors savarankišką ekonominę veiklą. Daugeliui normalių piliečių į teismą patekti vieną kartą per visą gyvenimą yra tragediją, o mums yra žadama, kad tai taps kasdienybe.

Tačiau, užteks apie liūdnus reikalus. Dabar pakalbėkime apie linksmesnius dalykus. Pasvajokime kokioje Lietuvoje norėtume gyventi. Pavyzdžiui, aš norėčiau gyventi valstybėje, kurioje teismo procesas yra išimtinis reiškinys, kurį su susidomėjimu seka visa Lietuva ir išsižioję klausosi kiekvieno pasakyto žodžio bei išplėtę akis stebi kiekvieną judesį ir vėliau draugų būreliuose aptarinėja kiekvieną pastebėjimą.

Aš matau tokią Lietuvos ateitį ir jos sieksiu. O jūs?

paskelbta: http://www.ve.lt/blog/2011/mintys-po-konferencijos-lietuvos-teisine-sistema/

Komentarų nėra

Lietuvos politika – Brauno judėjimas?!

Sveiki, praėjo rinkimai, bet aš niekaip negalėjau surasti tinkamo palyginimo tiems politiniams procesams, kurie vyksta Lietuvoje. Kai tik pažvelgi aplinkui, tai tik ir norisi pasakyti “ir vėl tas pats - chaosas, pažadai, beprasmybė, jokio aiškaus tikslo…”

Kiekvienas judėjimas, kuris nori daryti įtaką turi būti kryptingas ir galingas. Paimkim pavyzdį – vėją. Kai vėjas pučia jis gena debesis, priverčia burlaivius skrosti vandenį, suka vėjo malūno sparnus, nupučia dulkes nuo kelio. Kai vėjas stiprus, tai jis griauna viską savo kelyje – neatsilaiko joks pavienis daiktas.

O kai vėjas nurimsta, kas vyksta tada? Įsivaizduokite, kad rinkimai yra sunkvežimis, kuris pralėkė dideliu greičiu sausu žvyrkeliu ir sukėlė daug dulkių. Dulkių debesis plečiasi, auga, tos mažos dulkių dalelės nusėda ant pakelės medžių lapų, žolės ir tik nedaugelis sugrįžta ant to paties kelio. Tos dulkelės ramiai sau guli ir laukia galimybės sugrįžti į ten iš kur jos yra kilusios. Jas sugrąžinti gali tik kitas galingas gamtinis judėjimas, lietus. Lietus nuplauna ir išvalo dulkėtų medžių lapus. Ir gamtos procesai tęsiasi.

Tačiau liko neatsakytas klausimas – kas bus toliau? Rinkimus mes jau matėm. Pažadų girdėjom, bet niekas nepasikeitė. Atsiprašau, pasikeitė. Atsiminkime “Sąjūdį”, judėjimą, kuris sugriovė Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungą. Tuo metu buvo vienintelis judėjimas ir tik viena partija. Per šiuos rinkimus turėjome beveik pusantro tūkstančio partijų. Kiekvienas atskiras kandidatas, tai yra atskira nuomonė, atskiras tikslas, atskiras judėjimas, atskira veikla, vadinasi šiai dienai, Lietuvoje mes turime politines dulkes, o ne politinius judėjimus ir partijas.

Tai kaip dar galima pavadinti Lietuvos politinę būklę, jei ne Brauno judėjimu. Man patiko ši citata, rasta internete apie Brauno judėjimą:

…Ši istorija prasidėjo 1827 metais. Gerbiamas Britų muziejaus, botanikos skyriaus vadovas misteris Robertas Braunas pakėlė akis nuo mikroskopo okuliaro ir lyg su apmaudu, su pasitenkinimu konstatavo: ”Ir vėl tas pats!” Ryškiai apšviestame prietaiso regėjimo lauke pirmyn ir atgal zujo tamsūs taškeliai. Stambesni judėjo lėčiau, neskubėdami keitė kryptį. Smulkesni šokinėjo netvarkingai, atsitiktinai, blaškydamiesi į šalis. ” (šaltinis http://www.mokslai.lt/referatai/nama%D1%96_darbas/14197.html)

Sutikite, kad tai yra tikrasis šios dienos Lietuvos politikos vaizdas, o Lietuvos politikai – tik politikos dulkės Lietuvos gyvenime.

[paskelbta ve.lt 2011-03-02 d. http://www.ve.lt/blog/2011/lietuvos-politika-brauno-judejimas/ ]

Komentarų nėra

Kova neturi taisyklių!

Kova neturi taisyklių.

Jei jums kas pasakys, kad kovosime pagal taisykles – netikėkite, tai melas.

Todėl apgailestauju dėl politikų, kurie į rinkimus eina kaip į kovą, nes po kiekvienos kovos bendražygių tik mažėja.

Todėl ir partijos susiskaldė, todėl ir žmonės nusivylę…

O rezultatas vis tiek bus tolimesnė kova, bet ne kuriamoji veikla.

Gaila. Bet ką čia dabar padarysi su tais kovotojais?

Gyventi toliau vis tiek reikia.

Gerbiamieji, duokit žinią man, kai jums atsibos kovoti ir pradėsite norėti ramiai ir kūrybingai gyventi!

Pagarbiai,

laisvas žmogus (liberalas)

Virmantas

Komentarų nėra