Kodėl birželio 14-oji tokia lemtinga Lietuvai diena?

Aš nežinau, bet štai jums keletas faktų:

1. 1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai įsileisti neribotą kariuomenės dalinių skaičių į šalies teritoriją. [1], [2]

2. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji masiniai trėmimai. [2]

3. 2010 m. birželio 14 d.:

3.1. Vilniaus 2-asis teismas nusprendė, kad sukčių nusikalstama veika, padaryta juridiniam asmeniui, ir blogas teisėjų darbas neturi jokių priežastinių ryšių su nukentėjusio juridinio asmens vadovo asmeniniais jausmais ir pergyvenimais.

3.2. Paskelbtas straipsnis „Verslo žiniose”, kuris dokumentaliai, plikai ir be jokių paslėptų emocijų bei remiantis SODROS duomenų tyrimu, atskleidė tikrąją socialinę, ekonominę ir politinę situaciją šalyje – Lietuvos „skurdo ekonomika”, skęsta paskolų liūne. [3]

***

Nežinau ko verti yra žodžiai, kai jų prasmė niekam nerūpi. Politikai sako savo žodžius, susirūpinę piliečiai – kitus, o realiai visiems „nusispjaut” į visus tuos žodžius – juk už žodį nepavalgysi ir žodžiu mokesčių nesumokėsi. Tai ką tokiu atveju daryti?

Aš siūlau dirbti – dirbti kūrybingai ir sunkiai, nes tik 39 proc. moka SODRAI, o nevalstybinį darbą dirba vos tik 27,6 proc. visų gyventojų. [3] Kitų mokesčių jau galim ir nebeskaičiuoti, nes kiek beuždirbtum, vis tiek tokios galybės neveiklių žmonių lengvai nepamaitinsi.

Kitas dalykas – niekas nebenori dirbti, nes žmonės juk žino, kad „pinigas daro pinigą”. Tai kodėl tada reikia dirbti? Įdarbinkim pinigus, o žmonės gyvens savo malonumui. Tik va bėda, tas malonumas kaip neateina, taip ir neateina. Kuo daugiau pinigų turi, tuo daugiau reikia, ir vis negana. Va mokam mokesčius, tai vis tiek negana – sako „reikia dar daugiau”. O kam jų reikia? Kodėl? Kam iš to nauda bus? Ar turės kokią nors naudą tas, kuris dirba ir moka mokesčius? Ar turės naudą tik tas, kuris gyvena iš tų mokesčių ir tokiu būdu galvoja, kad jo „valdomi” valstybės pinigai „dirba”?

Štai tokios mintys kankina, sudėliojus visus faktus ir pamąstymus į vieną vietą. Žodžiai įgyja prasmę ir tada atsiranda noras kalbėti. Kankina abejonės – ar kiti pasiryžę klausytis „žodžių”, ar tik piktdžiugiškai pasipuikuoti savo „žiniomis” ir eilinį kartą „išdėti autorių į šuns dienas” komentaruose.

Suprantu, kad yra žmonių, kurie supranta „žodžius”, bet bijo išsakyti savo mintis jais. Tai vieša paslaptis jau 70 metų niokojanti mūsų kraštą. Šios paslapties vardas – baimė. Baimė būti moraliai, politiškai, fiziškai, ekonomiškai ar kitaip sunaikintam, pažemintam ar paniekintam. Tai nesiliauna ir dabar. Paskaitykit mano straipsnių komentarus „Vakarų eksprese” [4] ir patys pamatysite.

Aš nebijau. Atsiprašau, aš jau nebijau. Anksčiau bijojau, o dabar nustojau. Pamėginkite ir jūs, taip žymiai lengviau ir geriau gyventi, netgi tokiais sudėtingais ir nenuspėjamais laikais.

Jus tikriausiai domina klausimas – kodėl aš nustojau bijoti? Todėl, kad aš praradau viską – turėtą moralinį veidą, praradau bankų pasitikėjimą, gerą vardą, sukauptą turtelį. Taip, aš praradau, turtą ir viską kas susiję su turtu. Tačiau aš nepraradau gyvybės, padorumo suvokimo ir noro pakeisti pasaulį taip, kad kitiems nereikėtų eiti per tokias žmogiškumo „mėsmales”, per kurias daugeliui iš mūsų kasdien tenka „spraustis”. Vardan turto, pinigų ar įsivaizduojamos „laimės turte” mes atsisakom to, kas kiekvienam žmogui yra svarbiausia – žmogiškumo. Žmogiškumas tai nėra tai, kad tu gyveni kaip žmogus, o ne miško gyvūnas. Žmogiškumas yra tai, kad tu suvoki, kad žmogaus gyvenime svarbiausia yra pats jo gyvenimas ir kad reikia daryti viską, kad tas gyvenimas būtų kuo įdomesnis, spalvingesnis ir nebūtinai kitų žmonių veiksmai turi sutapti su tavo norais, ir nebūtinai visi turi būti vienodi, mąstyti vienodai, būti neklystančiais,… O kur dar aplinka? Žmogiškumas neatskiriamas nuo pagarbos sau ir aplinkai.

Lyginam faktus:

1940 m. birželio 14 d. žmogiškumo teisių pamynimas – invazija iš šalies. 2010 m. birželio 14 d. tas pats – „gerų mokinių namų darbai” .

1941 m. birželio 14 d. „skurdo ekonomikos” pradžia. 2010 m. birželio 14 d. „skurdo ekonomikos” tęstinumo patvirtinimas faktiniais tyrimais.

Ko mes laukiam? Ar mes laukiam antros „Perestrojkos” po 50 metų? Ar truputį greičiau – 2030 metais?

Aš abejoju, kad man būtų tikslinga laukti „geresnio gyvenimo” 2012-2014 metais. Aš manau, kad man reikia gyventi šiandien, kurti šiandien ir jausti pasitenkinimą tuo ką aš darau, taip pat šiandien. Nes, jei aš to nepadarysiu šiandien, tai rytoj, galbūt, man „visai nieko nebereikės”.

Nuorodos:

[1] http://en.wikipedia.org/wiki/1940_Soviet_ultimatum_to_Lithuania

[2] http://en.wikipedia.org/wiki/June_14

[3] http://www.verslozinios.lt/index.php?act=mprasa&sub=page&id=527&page=7644&type=1&z=85

[4] http://www.ve.lt/blog/author/virmantas-galdikas/