Žinau, matau ir suprantu.
Problema yra ta, kad Lietuvos (ir ne tik) žmonės yra inertiški ir politiniai – socialiniai – ekonominiai procesai vyksta iš lėto ir visada yra žmonės, kurių mąstymas ir elgesys eina priekyje ir visada bus žmonės, kurie vilksis toli gale. Nedrįstu šio proceso vadinti kaip žygiavimas kolonoje, labiau priverstinis ėjimas į kalną. Vieni anksčiau pavargsta, kiti vėliau.
Kalnas yra mano panaudotas simbolis, nes mes, visi šio pasaulio žmonės, kažkodėl norime naudoti ekonomikos augimo modelį be perstojo. Žmogaus gyvenime viskas vyksta kiek kitaip – iš pradžių gimsta, vėliau auga, po to, suaugęs, ilgai protiškai tobulėja ir galų gale pavargęs palieka šią ašarų pakalnę. Tačiau šalies ir ekonomikos augimas visada turi augti. Jei neauga, tai jau yra blogai. Tik niekas negali paaiškinti kodėl. O jei gali, tai toks asmuo niekada nesusivienys su kitais, nes jo egoizmas yra stipresnis už jo asmeninį bendro reikalo suvokimą ir norą bendrai dirbti ir gyventi.
Ir vis dėlto aš dar kartą pasikartosiu – nereikia eiti muštis ar kovoti su sistema ar ją „valdančiais” asmenimis. Blogis glūdi mumyse (arba „mūsyse“ kaip kad sakė vienas mūsų politinis veikėjas). Tauta yra sukūrusi ir daugiau vaizdingų posakių situacijai apibūdinti, bet šį kartą praleisiu citavimą.
Norėčiau grįžti prie paradokso įrašyto laiško temoje „nesisteminės opozicijos vienybę…” Vienybė be sistemos iš principo yra neįmanoma. Kodėl mes svaigstame dėl amžino variklio sukūrimo, pažeisdami gamtos dėsnius, kuriuos pakeisti mūsų valios neužteks (net ir visų 7 mlrd. susivienijusių, jau nekalbant apie nepilnus 3 milijonus)?
Mes kviečiame vieni kitus kovoti ir tuo pačiu siekiame vienybės – antras paradoksas. Kovos vienybė tik tuo pasireiškia, kad kovotojams yra būtinas lygiavertis priešininkas, su kuriuo galima ilgai ir nuobodžiai tampytis ir nei vienas negali pasiekti pergalės. Tačiau, jei vienas nugali, tai vienybės tarp priešininkų nebelieka jokios.
Trečias paradoksas yra skaudus, nemalonus ir žiaurus. Mes norime sukurti Lietuvą be lietuvių ir be priešų. Be priešų – tai darė socializmo kūrėjai ir išnaikino pusės pasaulio intelektualų žiedą. Be lietuvių – be žmonių, kurie deklaruoja esą lietuviais, gyvenančiais ir norinčiais gyventi Lietuvoje ir visokiais būdais kūrusiais savo gerą gyvenimą. Didžiąja dalimi neteisėtai ir nesąžiningai. Bet jie yra lietuviai, nors gal ir nelabai malonūs ar maloniai besielgiantys asmenys. Šia tema diskusijų dali būti daugybė, o dabar kalbame apie vienybę.
Vienybė tarp nesuderinamų ir kartu nenorinčių gyventi žmonių. Ar tai yra įmanoma? Ar mes pasiryžę mokytis gyventi kartu su visokio plauko ir praeities asmenimis? Ar mūsų mąstymas ir vertybiniai kriterijai yra pasiruošę laukti į kalną besivelkančios „galiorkos“, norėdamas jiems perduoti pirmųjų patirtį? Ar užteks mums kantrybės gyventi ir kartu kurti geresnį gyvenimą Lietuvoje su tam besipriešinančiais ir nesuvokiančiais asmenimis?
Manau kiekvienas iš mūsų turėtų atsakyti pats sau į šituos klausimus. ir tada ieškoti realių ir bendrų sąlyčio taškų. Mūsų patirtis, gebėjimai ir norai skiriasi, todėl natūralu, kad vienybės visais klausimais nerasime, bet vienoje vietoje vienybė gali būti visada – mes norime norėti, galvoti ir suvokti, kad gyventi kartu visada yra sunkiau nei vienam atskirai, kad gyvenat kartu reikia eiti į nuolatinius kompromisus, ir kad gyventi kartu reikia sukaupti be galo daug gyvenimiškos išminties.
Dėl kovos. Kova – tai nuolatinis gyvenimo variklis, kiekvieno žmogaus gyvenimo „perpetuum mobile“. Žmogus kovoja su savo tinguliu, su savo neribotais norais ir ambicijomis, su savo neišprusimu ir sunkiai įkandamais mokslais, sporto, meno ir kultūros baruose, su savo fiziologiniais netobulumais ir nukrypimais, su daugybe kitų gamtinių ir natūralių fiziologinių dalykų. Tai kad žmogus pilnai gali kovoti kasdien, neskriausdamas kitų žmonių ir netrukdydamas jiems paties su savimi kovoti. O geriausia visuomeninė kovos forma yra kūryba, kas geriau ką nors padarys, kas ką nors sukurs naujo ir dar nežinomo, ir pan. galų gale visi 7 milijardai planetos gyventojų gali pradėti kovoti su kosmosu – kurti ir nuolat plėtoti tarp galaktinių skrydžių sistemas ir kasdien atkovoti po vieną ar kitą šviesmetį iš mūsų dar nepažintos galaktikos.
Dėl sistemos. Sistema yra, buvo ir bus visada. Jei mes sugriausime sistemiškumą Žemės planetoje, tai sugriausime ir gyvybę, bet sistema vis tiek išliks. Mes dar nesusitarėme (moksliškai) kaip, kada ir kodėl atsirado gyvybė, tai todėl turime daugybę skirtingų šios sistemos apibrėžimų ir skirtingų jos valdymo, kūrimo metodų. Todėl kai mes prieš pastatome vieną struktūrą kitai ir kalbame apie sistemiškumo trūkumus, mes nuklystame į „tyrus”, kuriuose pasiklystame ir vėliau šaukiamės pagalbos, kad mūsų niekas nesaugo. Sistemas sugriauti yra labai lengva, tereikia pašalinti kelis atraminius sistemos elementus ir ji pati sugrius, nereikės nei vienytis, nei vienodai mąstyti.
Norint sugriauti šiandieninę visuomenės valdymo sistemą, pirmiausiai reikia pakeisti savo pačių mąstymo būdą – mažų mažiausiai reikia atsisakyti nuolatinio pridėtinės vertės kūrimo. Ar jūs tam pasiruošę? Pagal susirašinėjimą galiu spręsti, kad visiškai ne. Jūsų asmeninis egoizmas leidžia gilias šaknis ir naujus daigus. Jūs elgiatės taip pat kaip ir tie, kuriuos kritikuojate. Sustokite ir pamėginkite pagalvoti, kas būtų jei aš ir visi kiti mano draugai staiga nustotų kurti pridėtinę vertę? Ar man pritrūks oro? Ar aš sušalsiu? Ar negalėsiu susirasti ar užsiauginti sau maisto? Kas vis dėlto atsitiks, jei nustosiu kurti pridėtinę vertę? Pagalvokite, rimta tema diskusijai.
Dėl teisinės valstybės. Pirma reikėtų atsakyti į komplikuotą filosofinį klausimą – kas pirmiau višta ar kiaušinis? Aš perfrazuosiu – kas svarbiau žmogus ar įstatymas?
Pagalvokite ir šiuo klausimu. Jis dar labai mažai gvildentas, bet žmonės vis dažniau išsako mintis, kad kažkas yra negerai su ta teisine valstybe.
Dėl teismų. Aš pats neišlendu iš jų ir nerandu teisybės, todėl ir užduodu keistus klausimus jums, nes tvirtai žinau, kad jokia „žmogiška” jėga neįveiks „sistemos”. Vietoj vieno „sugadinto sistemos elemento” atsiras dešimtys naujų aršesnių, nes „sistemos varžteliams” labai svarbu būti sistemoje ir niekas iš jų nekalba apie vienybę.