Category Archives: Liberalizmas

Ekonomikos ratas

Sveiki,

Ir vėl nesusilaikiau. Skaitinėju siūlymus apie ekonomines reformas ir vis negaliu atsistebėti – iš kur žmonės turi tiek atkaklumo ir noro vis lipti ir lipti ant to paties grėblio. Žemiau pateiksiu savo ekonominio „grėblio“ vaizdingą ir analogijomis pagrįstą paaiškinimą. Normaliau paaiškinti neužtenka žodžių, nes daugelis jų paprasčiausiai nenori išgirsti ir priimti.

Ekonomika yra žmonių sukurta sistema. Ji buvo kurta ir veikia taip pat kaip ir daugelis natūralių arba kitų mechaninių ir ne tik žmogaus kuriamų sistemų. Visos jos yra subalansuotos, nes turi pradžią, pabaigą ir daugelis iš jų net turi savireguliacijos mechanizmus.

Taip yra nes jos analizuojamos ir veikia tam tikrų atskaitos taškų atžvilgiu.

Paimkim žmogaus organizmą. Jame yra vienos sistemos uždaros, o kitos atviros.

Vienų priežastis yra maistas, procesas – virškinimas, pasekmės – atliekos, energija ir perteklinės medžiagos. Ten taip pat yra sudėtinga savikontrolės ir valdymo sistema

Uždarų sistemų  priežastis ir pasekmes sunkiau nustatyti. Bet žmogus yra įkyrus padaras, kuris nenurimsta kol visko neišsiaiškina.

Taip atsitiko su kraujo apytakos sistema. Ji yra uždara ir savireguliuojanti. Taip viena atvira – maitinimasis ir kita uždara sistemos sukuria viso organizmo maitinimo ir atliekų šalinimo mechanizmą. Yra kelios kitos sistemos, bet pavyzdžiui mums užteks ir vienos.

Šią mitybos sistemą galima palyginti su bet kokia mechanine transmisija, kuri suka ratus. Tik vienu atveju gali judėti pats įrengimas, kitu – kelias. Kelio pavyzdys spausdinimo mašinos – ratas stumia popierių ir spausdina palieka pėdsakus.

Tokios sistemos veikia ir ekonomikoje. Vieni produktai ateina žaliavomis ir išeina energija, produktais ir atliekomis. Kiti procesai tuos produktus paverčia, pinigais, pridėtine verte, ir turtais…

Pažvelkime kaip veikia mechanizmas.

Visi žinote, kad reikia kurti pridėtinę vertę. Visi jos siekiate ir netgi prieštaraujate, jei kas bando sutrukdyti. Pasižiūrėkime iš kur ši pridėtinė vertė atsiranda ir kur ji išnyksta.

Mums reikia rato, kelio ir pėdsakų.

Kas atlieka rato vaidmenį ekonomikoje – pridėtinė vertė, pinigai ar turtas?

Pagal klasikinės ekonomikos sampratą rato vaidmuo atitenka pridėtinei vertei.

Kelio vaidmuo atitenka pinigams, o pėdsakų vaidmuo atitenka turtui.

Darbas yra ta energija, kuri priverčia ratą suktis.

Pažvelkime kaip tai veikia ir palyginkime su bet kuria analogiška normalia technologine sistema.

Imame ratą pridėtinę vertę. Iš pradžių šitas ratas labai mažas. Tas pats kaip pradedant nuosavą verslą, bet jis yra.

Sunkiai dirbdami įsukame ratą. Ratas sukasi, galime paleisti keliu. Įdedame pinigus ir atsiimame, įdedame ir atsiimame.

Dalį pinigų atiduodame kitiems, dalį pasiliekame sau, bet visus praktiškai nešame į banką – saugoti trumpesniam ar ilgesniam laikui. Žodžiu mūsų pinigų saugykla, tų kuriuos įdedame ir tų, kuriuos išsiimame, yra bankas. Šis procesas vyksta tuo intensyviau, kuo labiau tobulėja kompiuterinės technologijos.

Viskas vyksta normaliai, ratas sukasi, kelias eina, lieka pėdsakai. – turtas.  Turtas virtęs pinigais banke bei visokių daiktų ir teisių į pajamas rinkiniu. Jei ratas sukasi normaliai, tai turtas nuolatos didėja, nes visada lieka teigiamas pėdsakas. Kai ratas pradeda strigti, arba kelias netikėtai nutrūksta, tai turtas pradeda mažėti.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas yra gerai. Bet ko mes nepastebime? Mes nematome, kad mūsų ratas nuolatos didėja. Kaip didėja mūsų turtas, kaip didėja sukurta pridėtinė vertė, taip didėja ir mūsų ratas. Kuo didesnis ratas, tuo didesnį pėdsaką palieka, tuo daugiau turto kuria arba naikina.

Vadinasi mes turime nestabilią ekonominę sistemą technologiniu požiūriu, nes didėja ratas, pėdsakai  ir kelias. O turėtų keistis tik kelias. Jei pridėtume laiko liniją, tai ekonominis kelias nuolatos plečiasi, ratas nuolatos auga palikdamas vis didesnius pėdsakus per laiko vienetą.

Todėl natūralu, kad krizės kyla reguliariai, nes numatyti rato augimo ir kelio plėtimosi greitį iš anksto praktiškai yra neįmanoma. Juo labiau, kad ekonomikoje skirtingo pločio ir konfigūracijų kelių yra milijonai. Jie susikerta tarpusavyje, vienas kitą perdengia, naikina. Turtas – ankstesni pėdsakai patenka po naujais ratais ir tai tęsiasi nuolatos, pasikartojant. Tik viena bėda. Ši sistema auga nevaldoma ir nekontroliuojama. Anksčiau, kai ratai buvo dar maži, užtekdavo nuvažiuoti pas kaimynus ir jų pėdsakai išnykdavo, o jūsų atsirasdavo. Dabar, kai baigėsi net šaltasis karas, nebeliko kaimynų (liko pora smulkių teroristų), kurių pėdsakus galima lengvai nutrinti. Nes anksčiau besipriešinusių pusių ratai tapo tokie dideli ir nerangūs, kad nei pasukti, nei apsukti, nėra taip lengva. Ratai stoja, arba buksuodamiesi stovi vietoje.  Tai įrodo, kad ši sistema nėra tobula, ji nėra gyvybinga ilgalaikiu visuomeniniu požiūriu ir kad skirta tik labai siauriems atskirų (reiškia absoliučiai susipriešinusių tarpusavyje) žmonių interesams tenkinti.

Pagal tradicinę sampratą stringa kelias – siaurėja pinigų srautai. Turtas nebesikeičia, nes ratas nebesisuka. Pridėtinės vertės nebeatsiranda.

Tai štai šitą mato visi pasaulio žmonės. Kyla panika. Visi ir vėl klausinėja – ką daryti?

Vieni siūlo – imkim bankus ir darykim tvarką patys. Natūrali reakcija iš to kas pasakyta aukščiau. Jie siūlo – skaldykim ratus, tai jie vėl pradės suktis. Tik yra viena problema. Niekas nenori savanoriškai atsisakyti pėdsakų. Skaldyti ratus, reiškia naikinti savo ir svetimus pėdsakus – turtą.

Kuris iš jūsų pasirašys tokiam uždaviniui – aukoti savo turtą tam, kad kiti geriau gyventų, bet ne jūs?

Manau, kad tai nerealus uždavinys.  Siekiant tokio tikslo bus suskaldyta visa žmoniją į daug mažų šipulių ir vėl mes pradėsim nuo pirmykštės bendruomenės. Bet gal taip ir buvo prieš daug tūkstančių metų. Antropologai ir mokslininkai sako, kad prieš dešimtis tūkstančių metų egzistavo didelė civilizacija, kuri žlugo? O kiek dar yra minima tokių civilizacijų, apie kurias mes nieko nežinome?

Manau, kad tai nėra esmė. Šiuo metu žmonės yra pakankamai sąmoningi ir sugebės išvengti fatališkų konfliktų dėl turto. Tačiau jų ekonominis iracionalumas ir netobula ekonominės sistemos samprata dar ilgai kankins visuomenę.

Dėl bankų ir pinigų reformos noriu pasakyti tik vieną dalyką – nereikia pulti pinigų sandėlio vien dėl to, kad ten yra sudėti pinigai. Aš jau aukščiau aprašiau, kad bankas yra ta vieta, kur mes saugom savo pinigus, kitais žodžiais tariant – sandėlis. Jis nieko nekuria ir nedaro. Vienintelis negeras dalykas, kurį daro šis sandėlis, tai, kad jis turi savo ratą, kurį suka pats, ir daug kitų ratų, kuriuos sukate jūs arba leidžiate tai daryti už jus bankui. Todėl ši sistema atrodo tokia didelė, galinga ir stipri, bet iš tikrųjų jis yra chaotiška, trapi, ir nerangi bei valdoma tik vieno faktoriaus – bendro jūsų ir banko pridėtinės vertės siekimo – noras kuo greičiau ir padidinti kiekvienam savo ratą.

Pinigų sandėlis kaip ir ginklų arsenalas – vieni revoliucijų nepadarys. Dažniausiai tai yra mažų ratukų privilegija, nes jiems tarp didelių ratų nėra vietos keliauti. Todėl tie maži ratukai visokiais būdais mėgina sunaikinti anksčiau atsiradusius didelius ratus ir tokiu būdu užsitikrinti sau kelią į priekį. Taip darė ir socialistinė revoliucija. Bet, ji žlugo greitai, kadangi vieną super didelį ratą nuolatos mažino super maži ratukai, o kiti didieji ratai, nepatekę po super didelio rato priespauda sparčiai pradėjo vienytis ir augti iki super dydžio.

Tai ką siūlo visi „sandėlio užgrobimo“ ir naujų kelių (pinigų sistemų) „sukūrimo“ idėjų autoriai, yra ne kas kita kaip žinomi istorijai nuolat pasikartojantys reiškiniai – skaldyk ir valdyk… Šis metodas praktikoje įrodė, kad yra labai trumpalaikis, nes jo stabilumas užtikrinamas tik tol, kol tam tikrų jėgų persvara pasieks pusiausvyros tašką. Po to procesai vėl imsis kartotis, nes naujų ratukų kiekis ir energija bus didesnė už vieno nepaslankaus ir didelio rato galimybes.

Jeigu užteko kantrybės skaityti iki šios vietos, tai perskaitykite ir mano siūlymą:

Pakeiskite savo mąstymo apie pinigus, pridėtinę vertę ir turtą būdą;

1)      Įtikinkite save, kad jūsų gyvenimas yra svarbesnis už vien tik iliuzinio turtais aptekusio gyvenimo siekimą;

2)      Visą savo uždirbtą pridėtinę vertę ir turtus nukreipkite į savo kūrybinių galių tobulinimą ir asmeninę kūrybą, kad kiekvieną jūsų gyvenimo dieną ir jo pabaigoje galėtumėte patys pasidžiaugti savo kūryba (iš didžiosios raidės) ir kad ja džiaugtųsi jūsų ir mūsų palikuonys;

3)      Kūrybai reikalingų pastangų kiekis gali sunaudoti visą jūsų turimos energijos perteklių ir jos dar pritrūks laiko atžvilgiu. Todėl visokią kūrybą reikia gerbti, tausoti, pildyti ir tobulinti, nes tik taip bus auginami kūrybingi žmonės. Geriau ginčytis dėl spalvos ir skonio, nei dėl teisių į turtą. Ginčytis dėl spalvos ir skonio nusibosta, bet dėl turto – niekados. 🙂 ;

4)      Grįžkite į žmonių planetą ir pradėkite sakyti „Labas „kiekvienam, ir klausinėti „ką naujo sukūrei, kas tavo ir kitų gyvenimą papuoš bei pradžiugins?“, šypsokitės kitiems, nes prieš jus jau yra „dviejų žmonių ir gyvenimo padiktuotas kūrinys“;

5)      Kalbėkitės, kurkite ir jūs atrasite daugybę paprastų ir kasdienių sprendimų, kurie neleis jūsų ratams be reikalo didėti ir trukdyti riedėti jūsų pasirinktu keliu. Kelias bus ilgas ir įdomus, o pėdsakai gilūs ir ilgalaikiai.

Pagarbiai,

Virmantas

paskelbta 2011-10-12 VE  – http://www.ve.lt/blog/2011/ekonomikos-ratas/

Lietuvos laisvų žmonių sąjunga

Sveiki,

Artėja iššūkis – savivaldos rinkimai. Ar mes tikrai žinome kas tai yra savivalda?

Lietuvos liberalų ir centro sąjunga. Visi šalies liberalai vienykitės! Tai yra partijos pavadinimas ir šūkis, kurie erzina daugelį ir tai visai suprantama. Laisvai galėčiau šią partiją pavadinti Lietuvos laisvų žmonių sąjunga. Jau vien žodžių skambesys lietuviui pakeistų esmę ir taptų suprantamesniu.

Tačiau pirmiausiai aš norėčiau paaiškinti skirtumus, neskiriantiems liberalo nuo anarchisto ir diversanto. Liberalas – bendrąja prasme yra laisvas žmogus. Nesiduodamas į gilius mokslinius išvedžiojimus pasakysiu tik tiek – žmogus yra laisvas tiek kiek jis pats gali priimti sprendimus ir tuo pat metu nepažeisti kitų žmonių bei savo ir jų aplinkos (gamta,…) interesų.

Priešingybė laisvam žmogui yra vergas. Kam nors vergaujantis žmogus nėra laisvas savo sprendimuose, nes jis privalo atsižvelgti į vergvaldžio valią. Taip vergovėje taip pat egzistuoja laisvių ribos, kuriose vergui yra suteikta teisė priimti sprendimus, tačiau tai nėra laisvų žmonių sprendimai ir gyvenimas.

Demokratija ir, ypač, tikroji demokratija, yra įmanoma tik laisvų (niekam nevergaujančių) žmonių visuomenėje.

Todėl mano vizija yra Lietuva – šalis, kurioje gyvena laisvi žmonės.

Kaip to siekti ir ką daryti?

Tapti laisvu yra labai paprasta – tereikia suvokti, kad laisvė be atsakomybės ir teisės be pareigų yra vergovė. Tačiau yra labai sunku atsisakyti vergovės teikiamų privalumų. Vergovė žmogui suteikia saugumo jausmą, vergovė žmogų pamaitina ir aprengia, sušildo ir net leidžia užsiimti kūryba, bet visa tai vyksta tol, kol tu ištikimai tarnauji vergvaldžiui. Tačiau vergvaldys yra laisvas tave parduoti, iškeisti, nužudyti ir paniekinti bet kada kai tik to užsimanys.

Jūs pasakysite, kad vergovė jau senai išnaikinta. Deja, šioje vietoje žmonės linkę apsigauti ir kitus apgaudinėti. Jūsų žiniai, vergovė modifikuojasi ir keičiasi, tačiau išlieka. Žmonių visuomenei laisvėjant, asmeninę vergovę keičia kolektyvinė, kolektyvinė virsta teisine, teisinė – psichologine. Psichologinė kiekvieno atskiro žmogaus vergovinė priklausomybė yra susijusi su gamtoje susiformavusiu kovos dėl būvio arba išgyvenimo instinktu. Silpnesni linkę šlietis prie stipresnių, būnant didelėje ir stiprioje grupėje lengviau išgyventi. Tai yra natūralu ir visiškai nėra smerktina. Tačiau, net ir būnant kartu grupėje, žmonių santykiai gali būti vergoviniai – hierarchiniai arba demokratiniai – komandiniai (nuo žodžio komanda, kai komandos nariai vienas kitą papildo savo skirtingais gebėjimais ir talentais, o ne kito žodžio komanda, kuris reiškia įsakymą).

Laisvi žmonės gali lengvai formuoti ir keisti komandas tam tikriems uždaviniams spręsti. Hierarchinės ir vergovinės komandos yra nelanksčios ir mažai efektyvios.

Kaip tapti laisvu?

Pirmiausia, reikėtų suprasti kaip kiekvieno iš mūsų nuosavas egoizmas (EGO) veikia mūsų sprendimus. Paprastas pavyzdys, žmogaus, kuris daug metų dirbo valstybei ir gavo iš valstybės duonos kąsnį ir kitas malones, ir staiga jam pasako, kad daugiau to nebegaus, o turės pats užsidirbti kaip laisvas žmogus.  Kaip jūs manote ar jam rūpi laisvė tuo metu, kai šį faktą sužino? Tikrai nerūpi, nes jam geriau būti priklausomam nuo kažko, kai atsakomybė ir pareigos dėl išlikimo užkraunamos kitam, o garantijos dėl asmeninio gyvenimo sąlygų sustiprėja.

Kaip jūs manote, ar toks žmogus parduos tolimą laisvės idėją vardan duonos kąsnio šiandien ir nusižeminęs toliau tarnaus vergvaldžiui? Taip, jūs teisūs, kiekvienas normalus egoistas taip ir padarys.

Tai labai gerai iliustruotoja faktą, kad vergo sindromas slypi mumyse, mūsų mąstyme, suvokime ir psichologijoje. Vergo sindromo priešingybė – valdovas, t.y. mūsų vidinis  „drakonas“ siekiantis valdyti kitus. Vergo ir valdovo sindromas psichologiškai verčia mus formuoti hierarchines visuomenės valdymo grandines, kovoti dėl valdžios vien tam, kad užsitikrinti stabilesnę ir geresnę vietą visuomenėje, nepriklausomai nuo mūsų gebėjimų ir realių poreikių.

Laisvas žmogus, elgiasi priešingai, jis mainais į savo poreikių tenkinimą siūlo kitiems susitarimą, kuriame nei vienas iš dalyvių nėra aukštesnėse ar žemesnėse pozicijose. Kiekvienas yra laisvas pritarti arba nesutikti. Suprantama, kad toks procesas yra sudėtingesnis ir teikiantis mažiau garantijų artimiausiu metu, bet ilgainiui, suderinus pačius bendriausius interesus ir vėliau didžiumą individualių interesų, susitarimas tampa laisvos gyvensenos sistema, kuri užtikrina stabilumą sutartuose rėmuose visiems susitarimo dalyviams, o ne vien tik pavieniams asmenims kaip tai daro vergija.

Dar viena problema, kurią reikėtų pašalinti, tai yra partijų arba žmonių grupių skirstymas į kairius ir dešinius. Tai yra hierarchinės, vergovinės sistemos atgyvena, kuri nurodo vergvaldžio tipą. Yra žinomi du vergovinės sistemos tipai: kolektyvinis arba asmeninis. Kolektyvinės vergovės pavyzdys – socializmas arba partinė kairė. Asmeninės vergovės pavyzdys – kapitalizmas – vergavimas turto kaupimo ir asmeniniam egoizmui, partinė dešinė.

Iš socializmo – ideologinės vergovės – gniaužtų Lietuva pabėgo susitelkusi į laisvės sąjūdį. Tačiau mums asmeniškai per dvidešimt nepriklausomybės metų nepavyko ištrūkti iš asmeninės vergovės  – aplinkinių peršamos pinigų, turtų, teisinės sistemos ir nuosavo vergo bei „drakono“ valios.

Tai įrodo žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai, kai vieni kitus kaltina, neprisiimdami jokios asmeninės atsakomybės. Kai pareigos suvokiamos tik kaip turtų ir pajamų šaltinis, kuris nereikalauja darbo ir pastangų. Tik vergams būdingas puolimas kito vergo vien dėl to, kad to pageidauja vergvaldys, net jei jis yra tik mažas „drakonas“ vis dar tūnantis mumyse.

Aš esu nepaprastai dėkingas šiai pasaulinei ekonominei krizei, kuri privertė mane išsakyti savo mintis ir padėti kitiems susivokti apie tikrąsias žmonijos vertybes ir gyvenimo esmę.

Vienas iš politinių uždavinių, keičiančių visuomenės valdymo suvokimą yra partinių struktūrų vertinimo sistemos pakeitimas.

Manau, kad atėjo laikas politikus skirstyti ne pagal tai, kokio tipo vergiją jie renkasi – kolektyvinę (kairę) ir asmeninę (dešinę), o pagal tai, kiek daug laisvės sau ir kitiems bendra piliečiams jie siūlo atsikovoti iš vergijos, kuriuos vergijos elementus siūlo įveikti artimiausiu metu.

Savivalda yra viena iš demokratiškiausių visuomenės valdymo formų, nes visi yra traktuojami kaip lygūs. Todėl savivaldos stiprinimas yra vienas iš pačių efektyviausių būdų mokytis susitarti ir gyventi kartu be vergovės.

Atrasti ir pažinti „vergą“ ir „drakoną“, tūnančius savyje, yra laisvu norinčio tapti žmogaus privalomas siekis ir saviauklos priemonė. Atskirti tikriuosius savo norus ir siekius, nuo vergovinės sistemos diegiamų, yra kasdienis uždavinys. O kasdienė veikla yra derybos su savimi, savo EGO ir aplinkiniais. Tik taip kiekvienas galėsime įveikti savo psichologinę laisvės baimę ir išmoksime ja džiaugtis.

Man pasisekė, aš atradau „vergą“ ir „drakoną“ savyje, suvokiau jų atsiradimo, egzistavimo priežastis ir nusprendžiau išsivaduoti iš jų įtakos. Psichologiškai, aš jau esu laisvas, tik bėda, nėra su kuo pasikalbėti – aplink tiek daug „drakonų“, vergų ir vergaujančių. Kai pasiklausai, atrodo, kad žmogus siekia laisvės, bet kai pasižiūri ką jis daro – tai pamatai, kad vergauja. Todėl mėginu žmonėms išaiškinti, kad reikia atsikratyti savo vergo sindromo, tapti laisvu, o jie – reikalauja socialinių garantijų iš manęs už tai.

Todėl ir keliu sau klausimą ar dar yra kitų tokių žmonių, kurie nori gyventi laisvai ir laimingai Lietuvoje, ar tik vaidinti, kad yra „laisvi“ ir „laimingi“ vergai.

Mano motyvacija – aš visiškai neturiu noro tobulinti asmeninės, psichologinės ir teisinės vergovės santvarką Lietuvoje. Aš noriu kurti ir sukurti Lietuvą, kurioje laimingai ir laisvai gyvena žmonės.

Jei jūs norite suprasti ar sukurti tikrąją laisvę žmonėms Lietuvoje, tai rašykite ir skambinkite. Visada suderinsim šalims patogų laiką ir vietą ir galėsim toliau kurti kartu.

Todėl kviečiu lietuviškai – visi laisvi Lietuvos piliečiai nebūkit abejingi ir vienykitės kovai su vergove. Pradėkime nuo savęs, tęskime savivaldybėje ir užbaikime Lietuvoje. Aš neabejoju, kad kitos šalys paseks mūsų pavyzdžiu, nes rinktis reikia tarp laisvės ir vergijos.

Pagarbiai,

Virmantas